Apie „pasaulio užkulisio“ vykdomą Pavlovo reformą

Atsisiųsti „Pavlovo reformos.doc”

1991 metų sausį, dėl TSRS vadovybės įvykdytų piniginių reformų, pavadintų „Pavlovo“, pagal TSRS ministrą pirmininką Valentiną pavlovą, Tarybų Sąjungos dirbančiųjų gyventojų perkamoji galia buvo sunaikinta, o indėliai ir santaupos, kurias liaudis kaupė ne vienerius metus, tapo beverčiai.

VSK-joje daugkart buvo išsakyta mintis apie tai, kad globalusis prediktorius (GP), „pasaulio užkulisis“ neišrado jokių naujų valdymo bei užsibrėžtų tikslų siekimo metodų, pagal biblinę koncepciją „skaldyk, pjudyk ir valdyk“. Iš „Bendros valdymo teorijos“ (ДОТУ) 11-o skyriaus „Manevrai ir balansavimo režimas“ yra žinoma, kad stabiliai valdoma sistema gali būti arba balansavimo režimo būsenoje, arba manevro būsenoje. Balansavimo režimas savo prigimtimi yra giminingas pusiausvyrai judėjime. Manevravimo režimą galima perskirti į silpną ir į stiprų manevrus. Ir jeigu silnas manevras gali būti nematomas, nejaučiamas ir apskritai, iš supersistemos pusės nesuvokiamas kaip grėsmė, tai stiprus manevras kelia grėsmę jos (supersistemos) stabiliam veikimui, ko kraštutinė išraiška yra valdymo praradimas.

Trumpasis overštagas, aprašytas „Bendrojoje valdymo teorijoje“, yra priemonė skirta pervesti sistemą iš vieno balansavimo režimo į kitą balansavimo režimą. Tokiu būdu, „Pavlovo reforma“, įvykdyta paskutiniaisiais tarybū Sąjungos egzistavimo metais, buvo stiprus manevras, kurį atliko „pasaulio užkulisis“ M.S. Gorbačiovo ir aukščiausios partinės nomenklatūros rankomis, pervedant ekonominę TSRS sistemą nuo „socializtinių bėgių“ ant „kapitalistinių bėgių“. Paprasčiau tariant, buvo pasiruošta gramzdinti šalies gyventojus į skurdą, po jos ketvirčiavimo.

VSK medžiagoje ne kartą buvo kalbėta apie tai, kad Globalusis Prediktorius periodiškai atlieka apipjaustymą – trumpą overštagą finansinio-politinio praeities ir nūdienos „elito“ (tiek, taip vadinamo „posttarybinio“, tiek Vakarų) atžvilgiu, siekdamas pagerinti visuomenės valdymo pagal biblinę – minios-„elito“ koncepciją kokybę ir pašalinti potencialius konkurentus. Tai, kas dabar dedasi aplink Kipro ofšorą, yra dar vienas išsakytos tezės patvirtinimas.

Žemiau publikuojama medžiaga apie tikrąsias kovos, pradėtos su ofšorinėmis zonomis, priežastis. Šią medžiagą galima laikyti papildymu anksčiau paskelbtoms publikacijoms:

„Kodėl „skalambindama“ apie Kiprą žiniasklaida nutyli apie Islandiją“;
„Krizė Kipre gali būti naudinga Rusijai ir Vokietijai“;
„OFŠORLYKSAS – globalusis CŽV projektas“.

KPE Informacinis analitinis centras

Kas ir kodėl apiplėš oligarchus: reali kovos su ofšorais potekstė

Paskutinėmis savaitėmis vienas iš topinių siužetų – tai vakarietiškų antnacionalinių ir nacionalinių institutų kova su ofšorais. Posttarybinėje erdvėje duotoji tema pateko į dėmesio epicentrą, kadangi mūsų oligarchai rizikuoja prarasti žymią savo kapitalų dalį.

Šiame kontekste į paviršių iškilo vienas įdomus siužetas, kuris pritraukė blogerių dėmesį ir paskatino daugybę diskusijų apie tai, kaip galima būtų išsivaduoti iš TVF-o ir kitų vakarietiųkų institucijų kreditinio diktato.

Kalbama apie isteriją kilusią aplinkui Islandiją, kaip maža šalis „atsikratė TVF-o diktato“.

Tam kad suprasti kas vyksta šiandien finansų pasaulyje, reikia sugrįžti į neseną mūsų istoriją. Kalba eina apie paskutiniuosius TSRS metus.

Mirštant TSRS-gai, partinei nomenklatūrai iškilo paprasta dilema, kurią aš detaliai išnagrinėjau interviu „Antroji ukrainietiška respublika: nuo aušro ligi sutemų“. 89-90 metais tarybinis elitas sprendė svarbiausią klausimą – kaip išsaugoti ekonominių aktyvų kontrolę augančios sisteminės krizės sąlygomis.  Ekonomikos liberalizacijos receptai, siūlomi patarėjų iš Vakarų, jai labai imponavo, tačiau buvo viena esminė kliūtis – egzistavo milžiniški tarybinės viduriniosios klasės piniginiai indėliai. Šitie indėliai susidarė dėl prekių deficito, kurio tarybinė ekonomika negalėjo padengti, todėl tarybinės viduriniosios klasės kapitalas plaukė į Taupomąją kasą. Elitas suprato, kad jeigu bus pradėta sąžininga privatizacija, tai gyventojai turi pakankamai lėšų, kad galėtų joje aktyviai dalyvauti. Iš to kilo didelė rizika partinei nomenklatūrai, kadangi ji realiai galėjo prarasti aktyvų kontrolę arba gauti toli gražu ne tai, ką galėjo pasiimti. Svarbiausia grėsmė – kad galėjo atsirasti smulkių savininkų klasė, aprūpinta realiais aktyvais. Iš jos terpės galėjo susiformuoti kontrelitas, remiamas realaus visuomenės sluoksnio.

Aš negarantuoju, kad partinė nomenklatūra galvojo būtent taip ir tokiomis kategorijomis, tačiau aš esu absoliučiai tikras, kad jos tikslas buvo nukreiptas būtent į tokią siekiamybę.

Žiūrėkime toliau, kas įvyko ir kaip gražiai bei techniškai tarybinę viduriniąją klasę išmetė iš žaidimo.

Pirmiausia įvykdė Pavlovo reformą, kuri leido išimti reikšmingą kapitalo perteklių.

Po to, po TSRS žlugimo organizavo hiperinfliacinį šoką, kuris sudegino santaupų likučius.

Dabar atsakykite į klausimą, kam atiteko „aukso puodas“? Teisingai, „aukso puodas“ atiteko tam, kas valdė emisiją. Pagrindiniai kapitalai buvo daromi naudojanti sugebėjimu gauti greitus kreditus kuponais, tam kad iškeisti juos į tvirtą valiutą, kuri toliau buvo metama supirkinėti pigius aktyvus. Šiek tiek palaukus, kuponai virsdavo į popierių, kuris būdavo atiduodamas kreditoriui arba neatiduodamas apskritai.

Didžioji gyventojų dalis buvo išmesta iš realaus privatizacijos mechanizmo, kadangi ji neturėjo jokių lėšų. Partinė nomenklatūra, persidažiusi skirtingomis partinėmis spalvomis, išsaugojo valstybinės sistemos ir ekonomikos kontrolę.

Šiandien lygiai tokie patys procesai vyksta globaliu lygmeniu.

Yra susiformavęs globalusis elitas, atstovaujamas stambių oligarchinių šeimyninių klanų, kontroliuojančių pagrindines transnacionalines korporacijas.

Šiandien jie susidūrė su valdymo praradimo problema, kuri gręsia įvairiomis rizikomis. Reikia išspręsti šias grėsmes tokiu būdu, kad galiausiai būtų išsaugota, o dar geriau – sustiprinta įtaką ir pasulio ekonomikos kontrolė bei sukurti politiniai institutai, kurie leistų valdyti Žemės rutulėlį tarsi vieną sistemą, kuria jis ir yra.

Kliūtis tam – tokie subjektai kaip kad stambios valstybės (visų pirma – Kinija, iš dalies – Rusija), susietas su šiais subjektais regionalinis elitas plius bundančios masės, kurios dėl globalizacijos poveikio ėmė savo kailiu jausti įvairiapusių faktorių sapudimą. Niekas neturi gatavų sprendimų, tačiau visi bandys išgyventi kitų sąskaita.

Štai čia atsiranda Islandija. Kai prasidėjo krizė, jos finansinė sistema atsidūrė rizikos zonoje, kadangi santaupos jos bankuose sudarė 1.000% nuo jos BVP. Problema buvo tai, kad žymi dalis indėlių priklausė Britanijos ir Olandijos indėlininkams. Tam kad išgelbėtų nacionalinę sistemą, vyriausybė atsisakė išmokėti pinigus užsienio indėlininkams. To pasekoje, šiandien indėlių ir BVP santykis sumažėjo iki 200%. O toliau prasideda isterija pateikinėjant Islandijos pavyzdį ir kaip mes turėtumę jį realizuoti.

Sakykite, jūs rimtai manote, kad Islandijos negalėjo sutrinti į dulkes, kaip Kadafio? Gerai, tebūnie, kam kariauti, galima paprasčiausiai uždėti draudimus prekiauti žuvimi Britanijoje arba Europoje, arba JAV. Įvesti finansines sankcijas. Pasakykite, kaip jūs manote, kaip ilgai gali atsilaikyti 300 tūkstančių gyventojų šalis, turinti ribotus pajamų gavimo išteklius (žuvis, turizmas, mineralai plius finansinės paslaugos, kurios užsiraukė)? Akivaizdu, kad bet kokia blokada pasibaigtų esminiu gyvenimo lygio kritimu Islandijoje. Taip, beje pamiršau – Islandija tai vienintelė NATO narė, kuri neturi nuolatinių karinių pajėgų. Ji net iš principo negali savęs apginti…

Kodėl gi tuomet Vakarų bankai nurijo tokį Islandijos akibrokštą?

Visų pirma, todėl kad Islandijos bankų indėlininkų skaičius nebuvo nė trupučio kritiškas globaliai bankinei sistemai.

Visų antra, todėl kad Islandija parodė kelią Kiprui.

Nuo šiol rizika tapo indėlininkų, o ne bankų problema. Lygiai taip pat, kai visa sistemos griūvimo rizika buvo perkelta ant viduriniosios tarybinės klasės atstovų pečių.

Ką mes matome paskutiniuosius 5 metus?

Mes matome, kaip centriniai bankai leidžia emicijas, kuriomis užpildo stambius bankus, patekusius į probleminę zoną. Kaip ir pas mus, tas kas stovi prie spausdinimo mašinos, tas ir gauna galimybę išgyventi.

Vienok, to nepakanka. Ekonominės problemos veda prie kapitalo deficito. O tai, savo ruožtu, didina problemas realiame Eurozonos sektoriuje, o taip pat ir visose pagrindinėse pasaulio ekonomikose.

Tokiomis aplinkybėmis, tie, kas turi kapitalo, gali dalyvauti perskirstant ekonominius aktyvus.

Kas turi kapitalo? Įvairųs suverenūs fondai, oligarchai iš antrojo ir trečiojo pasaulio, tame tarpe ir posttarybinio, kurie laiko savo kapitalą Vakarų bankuose.

Vaizdžiai tariant, šitie subjektai ir yra ta pati globalioji „vidurinioji klasė“, kuri gali padalyvauti aktyvų perskirstyme, pasinaudodama pasulinės sistemos branduolio problemomis.

Ką imasi daryti globalioji partinė nomenklatūra?

A) Ji pradėjo „Pavlovo reformas“, kai dėl vienų ar kitų priežasčių vyksta „svetimo kapitalo“ nusavinimas.

B) Ji pradeda kelti savo struktūrų likvidumą, kad tos taptų stabilios krizės sąlygomis.

C) Ji ruošia infliacinį šoką, kuris bus susietas su kokiu nors konfliktu (ten) Eurazijoje. Iranas, ŠKLR ir kiti regioniniai mazgai gali sukelti infliacinį šoką, pririštoms prie naftos ir kitų resursų kainoms, su po to sekančiu jų sužlugdimu, kas įvarys žaliavines antrojo ir trečiojo pasaulio ekonomikas į spiralę, taip palaužiant jų pasipriešinimą naujajai tvarkai.

Mes viso labo buvome pionieriai ir turime pranešti pasauliui, kas jo laukia.

Jurijus Romanenko (Юрий Романенко,Хвиля“)
Išvertė Laurynas Ragelskis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *