Žymų Archyvai: politika

Globalizacija: naujo etapo pradžia

„Apie dabartinį momentą“ Nr. 2 (109), 2013 metų kovas

Globalizacija: naujo etapo pradžia

Skaitytojo dėmesiui siūlomi užrašai papildo 1998 – 1999 metų Vidinio TSRS Prediktoriaus darbą „Liūdnas Atlantidos palikimas. Trockizmas – tai „vakar“, tačiau niekaip ne „rytoj““ [1], su kuriuo naudinga susipažinti prieš skaitant.

Reikalo esmė – trumpai

Globalizacija – objektyvus procesas dėl paplitusios beveik po visą Žemę žmonijos biologinės vienybės. Jos esmė yra tam tikros kultūros kūrimas, kurioje ateityje susivienys visa žmonija. Nūnai globalizacija įžengė į naują etapą. Jis iš principo skiriasi nuo ankstesniojo.

Ankstesniajam globalizacijos etapui buvo charakteringos šios ypatybės:

  • Praeityje globalizacija vyko planetos gyventojų dominuojančiai daugumai jos nesuvokiant.
  • Bet kadangi kultūra nėra genetiškai užprogramuota vienareikšmiu būdu, o varijuoja, tai globalizacijos tikslų (tai yra tos kultūros, kuri turi atsirasti jos eigoje, pavidalo) parinkimas ir jų siekimo būdai – turi subjektyviai sąmoningą pobūdį, dėl šitos priežasties objektyviai įmanomi tampa įvairūs, tame tarpe ir vienas kitą panaikinantys globalizacijos įgyvendinimo variantai – kaip vertinant pagal jos tikslus, taip ir pagal jų įgyvendinimo kelius bei priemones. Dėl tokio objektyvių ir subjektyvių faktorių derinio – globalizacija paskutiniuosius, mažiausiai trys tūkstančius metų vystėsi ne „socialiai-stichiškai“, o tekėjo valdoma iš pačios visuomenės vidaus – iš pradžių kontroliuojama globalios politikos specialistų įsikūrusių senovės Babilone, o vėliau globalizacijos kontrolė perėjo senovės Egipto žiniuonių hierarchijai. Skaitykite toliau

Psichtrockizmas ir pidorasingas – pavojus žmonijos egzistavimui

Atsisiųsti: Psichtrockizmas_ir_pidorasingas_v0.1

Analitiniai užrašai

Psichtrockizmas ir pidorasingas –
pavojus žmonijos egzistavimui

Skaitytojo dėmesiui siūlomi užrašai papildo TSRS Vidinio Prediktoriaus darbus, su kuriais naudinga susipažinti prieš pradedant skaityti: „Liūdnas Atlantidos palikimas. Trockizmas – tai „vakar“, tačiau niekaip ne „rytoj““ (1998 – 1999 m.); „Globalizacija: naujo etapo pradžia“ (iš „Dabartinio momento“ serijos, Nr. 2 (109), 2013 m.); „Nacionalinių tarpusavio santykių problemų sprendimas Visuomenės saugumo koncepcijos rėmuose“ (2012 m., 5 skyrius. „LGBT bendruomenė ir internacizmas“) [1].

1. Psichtrockizmas – „mentaliteto“ specifika

Psichtrockizmas tai – beatodairiškai įžūli savikliova, pretenduojanti realizuoti save politikoje, neįgijus nei būtinų žinių, nei įgūdžių. „Aš – vienintelis ir be jokios alternatyvos išmintingas, ir todėl mano gyvenimo misija – politiškai vesti paskui save budulius, t. y. suteikti jiems gyvenimo prasmę ir valdyti jį jo paties vardu [2] – toks pradinis dorovinis-etinis psichtrockizmo principas demonstruoja bendro satanizmo principo „Aš geresnis, negu jie, ir todėl Aš turiu teisę, o jie privalo…“ [3] porūšį ir konkrečią išraišką.

Šis principas – bendras visoms minios-„elito“ kultūroms. Tačiau kiekviena iš minios-„elito“ kultūrų, kokiomis yra visos be išimties istoriškai susiklosčiusios ir konfesionaliai sąlygotos šiuolaikinės kultūros, yra savita tuo, kaip joje palaikoma ir iš kartos į kartą atgaminamas  minios-„elitarizmas“. Šitas savitumas išsireiškia per atitinkamos kultūriškai savitos visuomenės arba socialinės grupės mentalitetą, o taip pat – sociologinį mokslą ir jo gimdomas teorijas (ideologijas).

Dalis visuomenės ideologijas priima taip, tarsi jos būtų koncentruota išminties išraiška, t. y. objektyvi tiesa, nepriklausanti nuo žmonių subjektyvizmo [4]. Ir jei ideologijos visuomenėje randa pasekėjų, tai neišvengiama, kad kurio nors iš psichtrockistų „Aš – vienintelis ir be alternatyvos išmintingas, ir todėl mano gyvenimo misija – politiškai vesti paskui save budulius, t. y. suteikti jiems gyvenimo prasmę ir juos valdyti“ savivertė bei, kokia bebūtų, jo intelektualinė galia – susiranda tą ar kitą ideologiją ir panaudoja ją kaip kiautą savo saviraiškai politikoje bei ją lydinčiame politikavime.

Dėl to, kad, visų pirma, ideologijos (teorijos) skirtingos ir ne visame suderinamos tiek viena su kita, tiek ir su objektyvia Tiesa-Teisybe, o visų antra, principas, kurio veikiamas individas tampa psichtrockistu, numato kad išmintis yra vienintelė (tai būtent tik jo paties „išmintis“), psichtrockizmas, kaip socialinis reiškinys visuomet yra vidujai konfliktiškas. Be to, konfliktas jo viduje vyksta dviejuose lygmenyse:

  • 1) tarpusavyje nesuderinamų ideologijų (teorijų) – kultūrinių psichtrockizmo kiautų lygmenyje – tai būdinga globalaus lygio procesams ir pasaulėžiūros atžvilgiu nevienalytėse kultūriškai savitose visuomenėse;
  • 2) asmeninių konfliktų lygmenyje, tokia tema „kuris iš psichtrockistų (prisidengiančių ta pačia viena arba skirtingomis ideologijomis) turi geriausias vadeivos savybes ir todėl yra pats išmintingiausias [5].“
  • Prie šių dviejų vidinio psichtrockizmo konfliktiškumo lygių galima pridėti dar vieną: trečią – nuosavą daugiau ar mažiau išreikštą šizofreniją psichtrockisto psichikoje, darančią jo asmeninės psichikos algoritmiką vidujai konfliktiška.
    Vienok asmeninė šizofrenija psichtrockizme yra galima tik kai kuriose ganėtinai apribotuose rėmuose, kadangi išėjęs už jų individas nebegali būti ne tik vadu, bet tampa neįgalus palaikyti jokios, kokia ji bebūtų, socialinių ryšių sistemos, aprūpinančios jo gyvenimą, ir todėl jam pasidaro reikalinga artimųjų arba psichiatrų globa[6]. Nepaisant to, tam tikras asmenybės psichikos „šizoidiškumas“ gali būti prielaida tam, kad individas taptų pilnaverčiu psichtrockistu (tai bus paaiškinta žemiau).

Skaitykite toliau