Atsisiųsti: Psichtrockizmas_ir_pidorasingas_v0.1
Analitiniai užrašai
Psichtrockizmas ir pidorasingas –
pavojus žmonijos egzistavimui
Skaitytojo dėmesiui siūlomi užrašai papildo TSRS Vidinio Prediktoriaus darbus, su kuriais naudinga susipažinti prieš pradedant skaityti: „Liūdnas Atlantidos palikimas. Trockizmas – tai „vakar“, tačiau niekaip ne „rytoj““ (1998 – 1999 m.); „Globalizacija: naujo etapo pradžia“ (iš „Dabartinio momento“ serijos, Nr. 2 (109), 2013 m.); „Nacionalinių tarpusavio santykių problemų sprendimas Visuomenės saugumo koncepcijos rėmuose“ (2012 m., 5 skyrius. „LGBT bendruomenė ir internacizmas“) [1].
1. Psichtrockizmas – „mentaliteto“ specifika
Psichtrockizmas tai – beatodairiškai įžūli savikliova, pretenduojanti realizuoti save politikoje, neįgijus nei būtinų žinių, nei įgūdžių. „Aš – vienintelis ir be jokios alternatyvos išmintingas, ir todėl mano gyvenimo misija – politiškai vesti paskui save budulius, t. y. suteikti jiems gyvenimo prasmę ir valdyti jį jo paties vardu [2]“ – toks pradinis dorovinis-etinis psichtrockizmo principas demonstruoja bendro satanizmo principo „Aš geresnis, negu jie, ir todėl Aš turiu teisę, o jie privalo…“ [3] porūšį ir konkrečią išraišką.
Šis principas – bendras visoms minios-„elito“ kultūroms. Tačiau kiekviena iš minios-„elito“ kultūrų, kokiomis yra visos be išimties istoriškai susiklosčiusios ir konfesionaliai sąlygotos šiuolaikinės kultūros, yra savita tuo, kaip joje palaikoma ir iš kartos į kartą atgaminamas minios-„elitarizmas“. Šitas savitumas išsireiškia per atitinkamos kultūriškai savitos visuomenės arba socialinės grupės mentalitetą, o taip pat – sociologinį mokslą ir jo gimdomas teorijas (ideologijas).
Dalis visuomenės ideologijas priima taip, tarsi jos būtų koncentruota išminties išraiška, t. y. objektyvi tiesa, nepriklausanti nuo žmonių subjektyvizmo [4]. Ir jei ideologijos visuomenėje randa pasekėjų, tai neišvengiama, kad kurio nors iš psichtrockistų „Aš – vienintelis ir be alternatyvos išmintingas, ir todėl mano gyvenimo misija – politiškai vesti paskui save budulius, t. y. suteikti jiems gyvenimo prasmę ir juos valdyti“ savivertė bei, kokia bebūtų, jo intelektualinė galia – susiranda tą ar kitą ideologiją ir panaudoja ją kaip kiautą savo saviraiškai politikoje bei ją lydinčiame politikavime.
Dėl to, kad, visų pirma, ideologijos (teorijos) skirtingos ir ne visame suderinamos tiek viena su kita, tiek ir su objektyvia Tiesa-Teisybe, o visų antra, principas, kurio veikiamas individas tampa psichtrockistu, numato kad išmintis yra vienintelė (tai būtent tik jo paties „išmintis“), psichtrockizmas, kaip socialinis reiškinys visuomet yra vidujai konfliktiškas. Be to, konfliktas jo viduje vyksta dviejuose lygmenyse:
- 1) tarpusavyje nesuderinamų ideologijų (teorijų) – kultūrinių psichtrockizmo kiautų lygmenyje – tai būdinga globalaus lygio procesams ir pasaulėžiūros atžvilgiu nevienalytėse kultūriškai savitose visuomenėse;
- 2) asmeninių konfliktų lygmenyje, tokia tema „kuris iš psichtrockistų (prisidengiančių ta pačia viena arba skirtingomis ideologijomis) turi geriausias vadeivos savybes ir todėl yra pats išmintingiausias [5].“
- Prie šių dviejų vidinio psichtrockizmo konfliktiškumo lygių galima pridėti dar vieną: trečią – nuosavą daugiau ar mažiau išreikštą šizofreniją psichtrockisto psichikoje, darančią jo asmeninės psichikos algoritmiką vidujai konfliktiška.
Vienok asmeninė šizofrenija psichtrockizme yra galima tik kai kuriose ganėtinai apribotuose rėmuose, kadangi išėjęs už jų individas nebegali būti ne tik vadu, bet tampa neįgalus palaikyti jokios, kokia ji bebūtų, socialinių ryšių sistemos, aprūpinančios jo gyvenimą, ir todėl jam pasidaro reikalinga artimųjų arba psichiatrų globa[6]. Nepaisant to, tam tikras asmenybės psichikos „šizoidiškumas“ gali būti prielaida tam, kad individas taptų pilnaverčiu psichtrockistu (tai bus paaiškinta žemiau).