„Apie dabartinį momentą“ Nr. 2 (109), 2013 metų kovas

Globalizacija: naujo etapo pradžia

Skaitytojo dėmesiui siūlomi užrašai papildo 1998 – 1999 metų Vidinio TSRS Prediktoriaus darbą „Liūdnas Atlantidos palikimas. Trockizmas – tai „vakar“, tačiau niekaip ne „rytoj““ [1], su kuriuo naudinga susipažinti prieš skaitant.

Reikalo esmė – trumpai

Globalizacija – objektyvus procesas dėl paplitusios beveik po visą Žemę žmonijos biologinės vienybės. Jos esmė yra tam tikros kultūros kūrimas, kurioje ateityje susivienys visa žmonija. Nūnai globalizacija įžengė į naują etapą. Jis iš principo skiriasi nuo ankstesniojo.

Ankstesniajam globalizacijos etapui buvo charakteringos šios ypatybės:

• Praeityje globalizacija vyko planetos gyventojų dominuojančiai daugumai jos nesuvokiant.
• Bet kadangi kultūra nėra genetiškai užprogramuota vienareikšmiu būdu, o varijuoja, tai globalizacijos tikslų (tai yra tos kultūros, kuri turi atsirasti jos eigoje, pavidalo) parinkimas ir jų siekimo būdai – turi subjektyviai sąmoningą pobūdį, dėl šitos priežasties objektyviai įmanomi tampa įvairūs, tame tarpe ir vienas kitą panaikinantys globalizacijos įgyvendinimo variantai – kaip vertinant pagal jos tikslus, taip ir pagal jų įgyvendinimo kelius bei priemones. Dėl tokio objektyvių ir subjektyvių faktorių derinio – globalizacija paskutiniuosius, mažiausiai trys tūkstančius metų vystėsi ne „socialiai-stichiškai“, o tekėjo valdoma iš pačios visuomenės vidaus – iš pradžių kontroliuojama globalios politikos specialistų įsikūrusių senovės Babilone, o vėliau globalizacijos kontrolė perėjo senovės Egipto žiniuonių hierarchijai.
• Po to, kai senovės egiptiečiai – globalizacijos specialistai pagimdė biblinį visos žmonijos pavergimo Dievo vardu projektą, jų sukurtoji globalizacijos valdymo koncepcija beveik tris tūkstantmečius dominavo be alternatyvos, o jos šeimininkai išlaikė monopolį vykdyti globalią politiką pagal savo savivalę Dievo paliuosavimo[2] ribose.
• Kadangi Dievas taipogi dalyvavo (ir dalyvauja) globalios politikos vykdyme, tai po to, kai biblinė koncepcija – supirkti visą pasaulį su visais jo gyventojais pasiremiant judėjų monopoliu į palūkininkavimą – tapo globalios politikos dominante, biblinio projekto vadeivos du kartus prarado laiką, spaudžiami būtinybės sureaguoti į iš Aukščiau atsiųstus Apreiškimus: pirmiausia Kristui, o po to – Mahometui. To pasekoje biblinis globalizacijos įgyvendinimo projektas:
  • nespėjo įvykti iki galo per pastovaus santykio tarp etaloninių – biologinio ir socialinio laikų periodą[3], kurio metu biblinė koncepcija buvo daugiau ar mažiau veiksni, kadangi tam žmonijos istorijos periodui buvo būdingas praktiškai visiškas technosferos nekintamumas kelių ir net keliolikos kartų gyvenimo eigoje, kas užtikrindavo masišką žmonių, užsiėmusių iš esmės vien savo buitiniais reikalais, nesusimąstymą bei apolitiškumą, ir kas leido minios-„elitarizmui“ išlikti pastoviam pereinant iš kartos į kartą;
  • be to, spaudžiant palūkininkavimo diktatūrai ir individualizmo kultui, technosferos vystymasis aplenkė dorovinį-etinį ir intelektualinį-kultūrinį žmonijos vystymąsi, ko pasekoje biblinis projektas pagimdė globalią biosferos-ekologinę krizę, galinčią sunaikinti žmoniją ir be dar vieno pasaulinio karo naudojant nesvarbu kokį „superginklą“: žmonija gali žūti biosferos degradacijos bei savo pačios biologinio išsigimimo proceso metu arba dėl technosferinės katastrofos, kurios pasekmės savo poveikiu gali lenkti Černobylio, Fukusimos ir gaisro naftos gręžiniuose Meksikos įlankoje pasekmes;
  • išspręsti šias problemas ir pabaigti globalizaciją pakeičiant biblinio projekto pseudoreliginį kultūrinį apvalkalą įžūlia ateistine „mraksistinės“ ideologijos versija, visomis jos modifikacijomis nuo XIX amžiaus vidurio iki XX amžiaus vidurio, organizuojant pasaulinę pseudosocialistinę revoliuciją – nepavyko: iš pradžių sutrukdė V.I. Uljanovas (Leninas)[4], vėliau – J.V. Džiugašvilis (Stalinas)[5] ir F.D. Ruzveltas[6], kurie (be viso kito) antrojo pasaulinio karo metu pradėjo vystyti tendencijas, nukreiptas į tai, kad TSRS įveiktų marksizmą, o JAV įveiktų buržuazinį liberalizmą, kas abiejų supervalstybių gyventojams atvėrė galimybę įgyti konceptualų valdingumą, leidžiantį atsikratyti biblinio projekto vadeivų valdžios ir sukurti iš tikrųjų laisvų žmonių visuomenę[7].
• Tokiu būdu, ankstesnysis globalizacijos etapas baigėsi valdymo krize[8], kurios priežastis – konceptuali: biblinio projekto algoritmo neatitikimas nei žmonijos vystymosi potencialui, nei žmonijos gyvenimo aplinkybėms, daug kuo formuojamoms pačių žmonių.

Prasidėjusiam sekančiam globalizacijos etapui būdingos tokios ypatybės, skiriančios jį nuo pirmojo:

• Globalizacija yra suvokiama visose pasaulio šalyse „politinio elito“ ir „mokslo bendruomenės“ kaip objektyviai egzistuojantis procesas, suvokiama ji ir įvairių skirtingų „prastuomenės“ socialinių grupių atstovų, taipogi praktiškai visose pasaulio šalyse, kadangi daro poveikį kiekvienos valstybės, kiekvieno žmogaus gyvenimui.
• Vienok visoms minios-„elito“ kultūroms bendras yra ir pilnos valdymo funkcijos[9] nesuvokimas bei jos realizavimo būdų kultūriškai savitose visuomenėse įvairovės nesuvokimas, ko pasekoje:
  • visose minios-„elitaristinėse“ kultūrose įsivaizdavimas apie valstybinį suverenitetą visais jo aspektais ir valstybingumo bei visuomenės tarpusavio ryšiais – migloti ir daug kuo neadekvatūs;
  • konceptualioji valdžia kaip socialinis reiškinys – nežinoma;
  • viršvalstybinis valdymas, realizuojamas didesniąja dalimi „kultūrinio bendradarbiavimo“ metodu (bestruktūriu valdymo būdu bei valdymo virtualiųjų struktūrų pagrindu[10]) neraštingiesiems valdyme, atrodo neegzistuojantis;
  • viso to, kas išvardinta pasekoje globalizacija jiems ir išrodo kaip procesas, kurį valdyti iš žmonijos pusės praktiškoje yra neįmanoma[11].
• Kaip valdymo neraštingumo pasekmė – įvairūs „smegenų trestai“ ir visų pasaulio šalių minios-„elito“ kultūrų socialinės grupės – kaip globalizacijos šaltinį jos istoriškai susiklosčiusiame šiandienai pavidale priima biblinio projekto vykdymo instrumentus, kurie neneša konceptualiosios valdžios, kontroliuojančios pirmuosius pilnos valdymo funkcijos etapus (ir atitinkamai – jie nėra globalizacijos generatorius). Tokiems instrumentams yra priskiriami:
  • apskritai visos JAV ir jų visuomeniniai institutai – Valstybės Departamentas, Federalinis rezervas, RAND-korporeišn, CŽV, Harvardo universitetas ir kai kurie kiti „smegenų trestai“[12];
  • Didžioji Britanija – karališkoji šeima ir aplinkui ją besibūriuojantys masonų klanai bei jų periferija, o taipogi „Didžiosios Britanijos“ specialiosios tarnybos[13];
  • žydai apskritai, „pasaulinis rabinatas“ ir Rotšildai kaip atskiras atvejis[14];
  • Vatikanas ir ant jo parištos senosios europietiškos aristokratijos ordinų struktūros;
  • Internacionalai (Socinternas – kapitalizmo ir pseudosocializmo transformacija reformų keliu; 4-asis Internacionalas – marksistiškai-revoliucinis, trockistinis – perėjimas į pseudosocializmą revoliucijų ir „proletariato diktatūros“ įgyvendinimo keliu), kuriuos masinės žiniasklaidos priemonės retai kada mini[15].
• Profesionalūs politikos analitikai, nesuvokdami biblinio projekto valdymo koncepcijos, pirmenybę teikia politiškai aktyvių klanų ir grupuočių „rejestro“ pildymui bei jų tarpusavio „razborkių“ analizavimui, analogiškai tam, kaip analizuojamos šachmatų partijos. Tokio tipo išvedžiojimų tikslas – surasti sąjungininkų tinkančių jų tyrinėjimų užsakovams arba savų politinių ambicijų realizavimas. Toji aplinkybė, jog kiekvienas išaiškintas klanas veikia valdomas tos ar kitos minios-„elito“ koncepcijos (arba šiosios specifinės versijos), išsireiškiančios apibrėžtoje ideologijoje – nesutelpa tokių analitikų pasaulėvokoje, ko pasekoje analizuoti koncepciją kaip objektyvius reiškinius, daug kuo „gyvenančius“ savarankiškai („savo gyvenimą“), ir apsprendžiančius globalizacijos veidą, jiems nekelia susidomėjimo.
• Visame likusiame pasaulyje nepalankumas politikai, plaukiančiai biblinio globalizacijos projekto vaga, kurią vykdo JAV, Europos valstybės ir jose susiklostę transnacionaliniai visuomeniniai institutai, – tapo faktoriumi, dėl kurio poveikio eilė šalių pradėjo sau kelti dvejopą užduotį:
  • apsaugoti nuosavą istorinį-kultūrinį paveldą, tautinį išskirtinumą ir savito vystimosi potencialą nuo sunaikinimo biblinės globalizacijos eigoje;
  • pasiūlyti likusiam pasauliui kaip bendražmogiškąsias savąsias „vertybes“, tai yra, idealus, būdingus ir saugomus jų regionalinėse civilizacijose nuo senų senovės.
• To pasekoje, prasidėjęs globalizacijos etapas charakterizuojamas ne tik valdymo pagal biblinę koncepciją krize, tačiau skirtingų kultūrų gimdomais globalizacijos projektais, alternatyviais bibliniam[16] bei atitinkamais oficialiais pareiškimais šia proga. Savo santykiu su bibline kultūra šie alternatyvūs globalizacijos projektai yra „nesisteminiai faktoriai“ ir negali būti adekvačiai suprasti, jeigu vertinti remiantis išankstine nuomone, formuojama biblinės kultūros visose jos konfesinėse ir pasaulietinėse atšakose[17].
• Kitas klausimas, kada konkrečiai prasidėjo dabartinis globalizacijos etapas? – Atsakymas į jį nevienareikšmis, kadangi sąlygotas tų socialinių parametrų, kurių keitimas pasirenkamas žmonių, priklausomai nuo jų subjektyvizmo vertinant kaip nustatyti etapų atskyrimo ribas.

Jeigu atsižvelgti į įvairius parametrus, tuomet atsakymo į šį klausimą variantų yra keletas. Naujasis etapas prasidėjo:

• nuo bolševizmo alegorinio pareiškimo apie savo globalios politinės jėgos statusą 1907 m.[18], tačiau kadangi bolševizmas tuo laikotarpiu naudojosi marksizmo sąvokiniu aparatu, ši riba daugeliui nepastebima (kaip ir bolševizmo, marksizmo bei trockizmo skirtumai – tokia yra valdžia išankstinių nusistatymų-stereotipų, suformuotų biblinės kultūros poveikio asmenybei …);
• nuo nuosavo bolševizmo sąvokinio aparato atsiradimo 1991 metais Visuomenės saugumo koncepcijoje (VSK), tačiau ši riba daugeliui taip pat neegzistuoja, kadangi VSK visuomenėje skleidžiama asmeninės iniciatyvos pagrindu ir niekaip nepasireiškia valstybinės Rusijos Federacijos ar kitų valstybių politikos oficioze, ko pasekoje daugelis VSK ir TSRS VP veiklos „sirgalių-vertintojų“ nesiramina bergždžiais klausimais „praėjo 20 metų: kur VSK poveikio visuomenės gyvenimui rezultatas?“;
• nuo dokumento „Vidinė riba. Japonijos tikslai XXI amžiuje“[19] publikacijos 2006 m., kuriame dėstomi politinio Japonijos oficiozo požiūriai į jos dominuojančios padėties pasiekimo XXI amžiaus globalizacijos valdyme, – nors kol kas tai greičiau „deklaracija apie ketinimus“, o ne paruoštas globalizacijos japoniškai projektas;
• nuo eilės vienas kitą papildančių publikacijų Kinijos Liaudies Respublikos masinėse informacijos priemonėse nuo 2013 m. pradžios, apie pasiūlymą visam likusiam pasauliui „kiniškas vertybes“ kaip bendražmogiškas[20] ir apie KLR užsienio politikos grįžimą prie marksizmo „internacionalizmo“ principo[21].

• T.y. jeigu de-fakto dabartinis globalizacijos etapas prasidėjo nuo bolševizmo pareiškimo apie savo globalios politinės jėgos statusą 1907 m., tai de-jure jis prasidėjo oficialiais sausio 2013 m. KTR pareiškimais apie kiniško globalizacijos projekto marksizmo ir socializmo su kiniška specifika principais buvimą ir jo vykdymo apsiėmimą.
• Pagrindiniai dabartinės globalizacijos koncepcijų spektro komponentai. Atitinkamai istoriškai susiformavusiems aplinkybėms dabar yra ir veikia sekantis globalizacijos projektai:

Biblijos žmonijos pavergimo Dievo vardu projektas egzistuoja keliose versijose:

• liberaliai-buržuazinė, kuri dėl religinės tolerancijos principo deklaravimo „suteikia stogą“ visiems taip vadinamiems „abraomiškoms“ religijoms („judaizmui“, „krikščionybei“, tame tarpe „stačiatikybei“, „islamui“ – visose jų šakose, kurie nelinkę revoliuciniam pasaulio pertvarkymui);
• marksistinė pseudosocialistinė, revoliucingai-teroristinė, intrigantiška, kurioje tradicijos saugotojais yra L.D. Bronšteino (Trockio) reikalo tęsėjai;
• konvergencionistinė, numatanti minios-„elitarizmo“ išlaikymą pavidaluose, įjungiančiuose asmeninęs „laisves“ buržuazinio liberalizmo ir pseudosocializmo marksizmo pagrindu valstybinį planinį ekonomikos charakterį, aukštą asmens socialinės apsaugos lygį vartojimo varžybų sutramdymo dėka ir planinės ekonomikos biosferinių-ekologinių problemų sprendimo (šiuos versijos šalininkai orientuojasi į evoliucinį-reformacinį perėjimą nuo to kas yra istoriškai realu, prie kažkokio idealo, kuris jais šiuo metu nepakankamai formalizuotas teorijose, nes „palikuoniai nekvailesni už mus ir viską padarys patys, sutinkamai su mums nenuspėjamų aplinkybių konkretika“)[22];
• pasaulinis islamo kalifatas, kuriuo paskirtis gali būti dvejopas priklausomai nuo aplinkybių ir jo įgyvendinimo sėkmės:
  • – arba išspręsti tas problemas, kurias nesugebėjo XIX – ХХ amžiais išspręsti marksistinė versija, bet po kitokios ideologijos ir kitokių socialinės magijos ritualų dangalo;
  • – arba sukurti prielaidas „pasaulinei deislamizacijai“ – Korano kėlimui į „pasaulinio blogio“ rangą ir prastuomenės nesankcionuotos prieigos prie jo tekstų ir vertimų draudimui,analogiškai taip, kaip tai įvyko po antrojo pasaulinio karo „Mein Kampf“ atžvilgiu[23]: kad žmonės būtu netekę informacijos, būtinos jų savarankiškam istorinės praeities vertinimui, o traktuotu šiuos ar kitus reiškinius gatavų vartojimui nuomonių pagrindu, paruoštu jiems ypač įgaliotais „istorikais“-profesionalais.

Rusiškas – bolševistinis, šiuo metu išreikštas VSK, numatantis daugianacionalinės žmonijos perėjimą prie dvasinės vienybės ir sąžinės diktatūros nacionalinių kultūrų išsivystymo kelių, užtikrinančių visų žmonių jaunystės pradžioje negrįžtamai žmogiškojo psichikos sandaros tipo pasiekimo[24];

Kiniškas – dėl nuosavų minios-„elitarinio“ pobūdžio tradicijų ir valdančiojo „elito“ atsidavimo marksizmui (su kažkokią „kinišką“ specifiką) ir kinų kultūros ateizmo per visą atmintinos istorijos laikotarpį, nesugebantis išspęsti problemos, kurią kinai pavadino „geltonosios grėsmės paradoksas“[25], kadangi kaip ir biblijos projektas jis iš pradžios buvo pasmerktas įgyvendinimo bandymui Dievo paliuosavimo ribose. Faktiškai Kinija praeityje atsisakė savo globalizacijos projekto XV amžiuje (tam prielaidas sudarė tolimojo plaukiojimo laivyno kūrimas ir okeaninės ekspedicijos vadovaujant eunuchui Čžen Che) ir dabar bando ištaisyti šią klaidą. Tačiau, kad sėkmingai įgyvendinti naują globalizacijos projektą kiniškai, jo dorovinis-etinis pagrindas turi pasikeisti taip kad, Kinija nesulytu kitoms tautoms savo minios-„elitarizmą“ vietoje istoriškai susiklosčiusio jų minios-„elitarizmo“.

Japoniškas – esamuoju laiku esantis „embrioninio periodo“ būsenoje. Jis iš praeities pavelėjo problemas, kliudančias projekto sėkmei:

• minios-„elitarizmas“ „bonzai“ principų pagrindu, taikomu ne dekoratyvinėms augalams, bet žmogui ir visuomenei,
• idealistinis ateizmas atskirai nacionalistinio pobūdžio senovinės japonų religijos Sinto ir budizmo, atėjusio į šalį iš Kinijos ir nešančio specifiškai budistini minios-„elitarizmą“.

Ypatingas vaidmuo tame atitenka trockistams dėl to, kad trockizmas – tai ne idėjinis judėjimas, o asmenybės ir kolektyvinės psichikos savotiškumas (savitumas). Trockizmas kaip psichinis reiškinys tai – parazituojančios mažumos pretenzijos į valdžią dirbančios daugumos vardu.
Tokių pretenzijų pagrinde guli išankstinis nusistatymas: „aš – vienintelis neturintis alternatyvos protingas, ir todėl mano gyvenimo misija – politiškai vadovauti miniai (bandai), t.y. duoti jai gyvenimo prasmę, ir vadovauti jai jos vardu.“ Daugumoje atvejų psichtrockizmo nešiotojams toks nusistatymas yra ant tiek akivaizdus, kad nėra būtinumo jį atskleisti ir pagrįsti[26]. Misiją – „paskirti save vadu“ – jie suteikia kitiems, tam kad valdyti jų vardu, jeigu pavyks tapti vadu (tuo parametru tarp Trockio ir Hitlerio nėra skirtumo, bet tarp jų ir Stalino – yra). Kolektyvioje veikloje – tarpusavio „išmintingumo“ ir vado savybių įvertinimų ir savivertės pagrindu – statosi korporatyvinė psichtrockistų hierarchija.

Tokio išankstinio nusistatymo pasekmė, praktiškai pasireiškiančia politikoje, tai konstruktyvios diskusijos[27] su psichtrockistais neįmanomumas bet kokios problematikos klausimais. Bet kokia diskusija jiems – vienas iš būdų atitraukti savo politinius priešininkus nuo praktinės veiklos, galinčios sutrukdyti psichtrockizmo politikos įgyvendinimui. Kol vyksta diskusija:

• priešininkai diskutuoja tikėdamiesi įtikinti psichtrockistus, kad jie yra neteisūs ir rasti kažkokį abiems pusėms priimtiną sprendimą, kuris bus įgyvendintas;
• psichtrockistai veikia, įgyvendinant anksčiau priimtus savo sprendimus ir ketinimus.

Galiausiai, psichtrockistų primestos diskusijos pabaigoje, arba kurioje jie sutiko dalyvauti, psichtrockistų tikslai gali būti pasiekti, o jų priešininkai diskusijoje pralaimės[28].

• Atsižvelgiant į tai, kad ideologijos – vienas iš socialinio valdymo įrankių (apibendrintų valdymo priemonių/ginklų trečias prioritetas) trockizmas (psichtrockizmas), suprantamas kaip socialinis reiškinys, besivadovaujant politikoje aukščiau aprašytu baziniu principu-nusistatymu, yra ideologiškai visaėdis[29], nors vieni psichtrockistai asmeniškai gali būti pavergti kažkokios vienos tam tikros ideologijos (kaip Trockis), o kiti, esant reikalui, gali kaitalioti savo veiklos ideologinius apvalkalus, ignoruojant „nesuprantančios savo laimės beveidės minios“ priekaištus[30]. Toks psichtrockizmo ideologinis visaėdiškumas aiškiai pasireiškė daugelio politikų gyvenime, rodos tolimų nuo Trockio ir idėjomis, ir chronologine tvarka.

Būtent pasaulinio kalifato projekto kuratoriai yra trockistai, kadangi „revoliuciniame islame“ jie mato jėgą, galinčią sutriuškinti liberalburžuazinį kapitalizmą[31], tam, kad išgelbėti žmoniją nuo visų nelaimių, kurias neša žmonėms bendra kapitalizmo krizė: karus, biosferos-ekologijos problemas ir pan. Kartu su šiuo trockistai (dėl jų ideologinio visaėdiškumo) prasiskverbia ir įtakoja visus idėjinius-politinius judėjimus, palaikančius minios-„elitarizmą“ kaip deklaratyviai, taip ir pagal nutylėjimą: tame tarpe į buržuazinį liberalizmą (JAV-valstijos šiuo metu pavaldžios Trockio pasekėjams[32]), į konvergencionizmą, į katolicizmą, į islamą, į stačiatikybę ir t.t.

Kadangi VSK plinta minios-„elitarinėje“ visuomenėje, kurioje daugybė psichtrockizmo nešiotojų (kaip aktyvaus, taip ir laukiančio savo aktyvavimo aplinkybėmis), tai psichtrockizmas prasiskverbia į VSK šalininkų aplinką. Tačiau psichtrockizmo apraiškos VSK šalininkų aplinkoje, jeigu asmens elgesys tampa stabiliai jam pavaldus, kaip rodo praktika, baigiasi biologiškai priešlaikinėmis mirtimis: tokia yra VSK savigynos nuo iškraipymo matrica.

• Globalizacijos perspektyvos jos koncepcijų daugiavariantiškumo sąlygomis charakterizuosis visų pirma globalizacijos koncepcijų kova dėl žmonių – kiekvieno iš jų šalininkų. Kadangi visos be išimties nacionalinės ir konfesiškai sąlygotos kultūros yra minios-„elitistinės“, o VSK plinta visuomenėje, nepaliaujamai atgaminančioje minios-„elitarizmą“ [33], tai:
  • psichtrockizmas gimdomas visų istoriškai susiklosčiusių visuomenių;
  • ir dėl politinės lyderystės siekimo, visų pirma psichtrockistų po kiekvienos iš koncepcijų vėliavomis,

– psichtrockizmas kaip socialinis reiškinys šioje globalizacijos koncepcijų kovoje dėl žmonių grumsis pats su savimi globaliose, nacionalinėse bei konfesinėse ribose iki visiško savęs pašalinimo iš būsimosios žmonijos kultūros.

• Psichtrockizmas, suprantamas kaip socialinis reiškinys, vidujai konfliktiškas kaip socialinio elgesio konfliktų algoritmikos, programuojamos visa aibe jo ideologinių apvalkalų skirtų jo pavergtiems, aspektu, taip ir vadų ir jų korporacijų[34] konfliktų dėl valdžios visuomenėje tos ar kitos ideologijos[35] pagrindu aspektu. Kadangi šiuolaikinėse kultūrose psichtrockizmas, kaip asmeninių savybių ypatybė bei kaip socialinis reiškinys, neišvengiamai gimdomi minios-„elitarizmo“, įsisąmoninti tik Visuomenės saugumo koncepcijoje, tai psichtrockizmo pernešėjai apie jį (kaip psichologinį asmeninės pasaulėjautos kultūros, intelektualinės veiklos pagrindą ir specifiškai psichtrockistinės savivalės etiką, būdingą demonams ir biorobotams, nesugebantiems savarankiškai išeiti iš programos) ir jo buvimą neįtaria. Todėl vidinis psichtrockizmo, kaip globalaus socialinio reiškinio, konfliktas buspriimamas ne Visuomenės saugumo koncepcijos pasaulėvokoje, kaip tai buvo priimta ir praeityje iki pat XX amžiaus galo: tik kaip ideologijų ir politinių lyderių (bei jų korporacijų), įkūnijančių kiekvieną iš ideologijų – globalizacijos projektų, konfliktas.

Be viso šito, dar vienas vidinio psichtrockizmo konfliktiškumo aspektas išsireiškia tuo, kad informacija, esanti ideologijoje (teorijoje) pagal nutylėjimą, neigia jos viešas deklaracijas ir turi aukštesnį prioritetą ideologijos (socialinės teorijos) įgyvendinimo praktiniame gyvenime algoritmikoje. Jeigu teorijoje (ideologijoje) nutylėjimai gali būti atskleisti atitinkamai su viešomis deklaracijomis, ir principas „praktika – tiesos kriterijus“ patvirtina sistemos „nutylėjimai + deklaracijos“ pagrįstumą, tai psichtrockizmas atsiskleidžia tuo, jog sukeisdamas dialektiką „velnio logika“ arba apskritai kokios bebūtų logikos nebuvimu, suteikia deklaracijoms, iš pat pradžių būdingoms ideologijai (socialinei doktrinai), nutylėjimus, gyvenime nesuderinamus su jos nutylėjimais, o po to atskleidžia jo įdiegtus nutylėjimus tarytum neišvengiamas, neturinčias alternatyvos išvados kilusias iš deklaracijų, iš pradžių buvusių ideologijoje (socialinėje teorijoje) arba kitokiame pasakojime. [36]

• Globalizacija iš esmės tokia, kad jeigu ją traktuoti kaip „žaidimą“, tuomet nugalėtojas jame gali būti tik vienas, nors pergalę jis gali pasiekti smarkiai pasikeitęs „žaidimo“ eigoje – kaip atsisakius kažko, kas anksčiau buvo jam būdinga, taip ir įgijus anksčiau nebūdingo, tame tarpe ir integravus į save kai kurias jo nugalėtų priešininkų – globalizacijos koncepcijų savybes[37].
• Pergalės garantas yra koncepcijos-nugalėtojos veiksmingumo pranašumas prieš koncepcijas konkurentus, tai yra, informacinis-algoritminis pranašumas. Jis pasiekiamas tik šalinant koncepcijos neatitikimus su žmogaus vystymosi Dievo Sumanymo vagoje potencialui (ir tai – svarbiausias pranašumo įgijimo aspektas) nuosavo pasaulėvokos vystymosi pagrindu, kaip plečiant ją (pasaulėvoką), taip ir atsisakant ankstesnių klaidų, įskaitant ir prisirišimą prie žinomo melo. Ir pirma, ir antra (pasaulėvokos plėtimas ir išsilaisvinimas nuo neadekvato):
  • arba neįmanomi, jeigu psichtrockistas užsispyręs dėl to, kad jis atseit visada teisus, ko psekoje nuomonės, išeinančios už jo pasaulėvokos arba neigiančios jo paties nuomones kaip neadekvačias, – iš anksto žinomai kvailos;
  • arba verčia jį pripažinti savo supratimo ribotumą ir atskleisti jo paties psichikos, kaip informacinės-algoritminės sistemos netobulumą.

Pirmojo požiūrio laikymasis atveda į situacijas, kuriose psichtrockizmo nešiotojai patiria didesnių ar mažesnių nuostolių (iki žūties – vienetinės arba masinės – priklausomai nuo aplinkybių) dėl jų pačių klaidų poveikio bei labiau Sumanymą atitinkančių ir todėl darbingesnių koncepcijų šalininkų veiksnumo pranašumo.

Sutikimas su antruoju požiūriu veda į individo psichikos išlaisvinimą nuo psichtrockizmo ir sukuria prielaidas įgyti laisvę, tai yra, išsivaduoti nuo valdžios: 1) tų ar kitų psichtrockizmo ideologinių apvalkalų ir 2) demonų ir biorobotų savivalės etikos[38].

Sąmoningas gilinimasis į pirmojo apibendrintų valdymo priemonių prioriteto problematiką, pažinimo ir kūrybos metodologijos įsisavinimas ir vystymas bei jos realizacija savo paties pažinimo-kūrybiniuose įgūdžiuose blokuoja pirmojo pasireiškimus ir stimuliuoja antrąjį.

Antrasis pagal asmeninį išsivystymo lygį, tam tikrame etape neišvengiamai išsireiškia konceptualaus valdingumo Sumanymo vagoje įgijimu. Tai gali vykti bet kurios nacionaliai ar konfesiškai sąlygotos kultūros ribose, vedant kiekvieną jų link išsivadavimo iš savo pačių klaidų ir iš išorės primestų iš anksto žinomai melagingų paklydimų. O tai savo ruožtu sukuria prielaidas ir pagimdo tendencijas suartėti ir susilieti kultūroms ir subkultūroms šiuo metu istoriškai skirtingoms dorovės, etikos, pasaulėvokos aspektais. Kultūrų savitumas regionuose, sąlygotas fizinių-geografinių faktorių ir istoriškai susidariusių ypatybių, ne prieštaraujančių Sumanymui, tuo atveju ne tik išliks, bet ir vystysis.

• Vienok, tai kas aprašyta – nepriimtina biblinio projekto vadeivoms, o jų dorovė ir etika daro jiems priimtinu ir tokį šios problemos sprendimą, kaip globalios civilizacijos „nusiritimą“ vystymosi matricoje į istorinę praeitį – iki pat akmens amžiaus. „Fentezi“ žanras, išstūmęs mokslinę fantastiką, orientuotą į civilizacijos vystymąsi bei programuojantį tokią ateitį, orientuotas į civilizacijos „nusiritimą“ praeitin, turint tikslą realizuoti bandymą užbaigti globalizaciją kitokiame minios-„elito“ politikos variante, neleisiančiame žmonijai tapti Žmoniškai.

Šitas variantas potencialiai realizuojamas tik Dieviško paliuosavimo ribose, su sąlyga – kad žmonės jam nesipriešins. Tačiau jis negali būti įgyvendintas, kol bent vienos iš regionalinių civilizacijų genetinis branduolys gyvas ir veikia siekdamas užbaigti globalizaciją Sumanymo vagoje, ko pasekoje naudojasi tiesioginiu ir netiesioginiu savo veiklos palaikymu iš Aukščiausiojo.

Vidinis TSRS Prediktoriaus
2013 m. balandžio 1 – kovo 15

Kolektyvinis vertimas 2013 m. gruodis

Originalas rusų kalba: http://dotu.ru/2013/04/01/20130401_tek_moment02109/