„Apie dabartinį momentą“ Nr. 2 (109), 2013 metų kovas
Globalizacija: naujo etapo pradžia
Skaitytojo dėmesiui siūlomi užrašai papildo 1998 – 1999 metų Vidinio TSRS Prediktoriaus darbą „Liūdnas Atlantidos palikimas. Trockizmas – tai „vakar“, tačiau niekaip ne „rytoj““ [1], su kuriuo naudinga susipažinti prieš skaitant.
Reikalo esmė – trumpai
Globalizacija – objektyvus procesas dėl paplitusios beveik po visą Žemę žmonijos biologinės vienybės. Jos esmė yra tam tikros kultūros kūrimas, kurioje ateityje susivienys visa žmonija. Nūnai globalizacija įžengė į naują etapą. Jis iš principo skiriasi nuo ankstesniojo.
Ankstesniajam globalizacijos etapui buvo charakteringos šios ypatybės:
- Praeityje globalizacija vyko planetos gyventojų dominuojančiai daugumai jos nesuvokiant.
- Bet kadangi kultūra nėra genetiškai užprogramuota vienareikšmiu būdu, o varijuoja, tai globalizacijos tikslų (tai yra tos kultūros, kuri turi atsirasti jos eigoje, pavidalo) parinkimas ir jų siekimo būdai – turi subjektyviai sąmoningą pobūdį, dėl šitos priežasties objektyviai įmanomi tampa įvairūs, tame tarpe ir vienas kitą panaikinantys globalizacijos įgyvendinimo variantai – kaip vertinant pagal jos tikslus, taip ir pagal jų įgyvendinimo kelius bei priemones. Dėl tokio objektyvių ir subjektyvių faktorių derinio – globalizacija paskutiniuosius, mažiausiai trys tūkstančius metų vystėsi ne „socialiai-stichiškai“, o tekėjo valdoma iš pačios visuomenės vidaus – iš pradžių kontroliuojama globalios politikos specialistų įsikūrusių senovės Babilone, o vėliau globalizacijos kontrolė perėjo senovės Egipto žiniuonių hierarchijai.
- Po to, kai senovės egiptiečiai – globalizacijos specialistai pagimdė biblinį visos žmonijos pavergimo Dievo vardu projektą, jų sukurtoji globalizacijos valdymo koncepcija beveik tris tūkstantmečius dominavo be alternatyvos, o jos šeimininkai išlaikė monopolį vykdyti globalią politiką pagal savo savivalę Dievo paliuosavimo[2] ribose.
- Kadangi Dievas taipogi dalyvavo (ir dalyvauja) globalios politikos vykdyme, tai po to, kai biblinė koncepcija – supirkti visą pasaulį su visais jo gyventojais pasiremiant judėjų monopoliu į palūkininkavimą – tapo globalios politikos dominante, biblinio projekto vadeivos du kartus prarado laiką, spaudžiami būtinybės sureaguoti į iš Aukščiau atsiųstus Apreiškimus: pirmiausia Kristui, o po to – Mahometui. To pasekoje biblinis globalizacijos įgyvendinimo projektas:
- nespėjo įvykti iki galo per pastovaus santykio tarp etaloninių – biologinio ir socialinio laikų periodą[3], kurio metu biblinė koncepcija buvo daugiau ar mažiau veiksni, kadangi tam žmonijos istorijos periodui buvo būdingas praktiškai visiškas technosferos nekintamumas kelių ir net keliolikos kartų gyvenimo eigoje, kas užtikrindavo masišką žmonių, užsiėmusių iš esmės vien savo buitiniais reikalais, nesusimąstymą bei apolitiškumą, ir kas leido minios-„elitarizmui“ išlikti pastoviam pereinant iš kartos į kartą;
- be to, spaudžiant palūkininkavimo diktatūrai ir individualizmo kultui, technosferos vystymasis aplenkė dorovinį-etinį ir intelektualinį-kultūrinį žmonijos vystymąsi, ko pasekoje biblinis projektas pagimdė globalią biosferos-ekologinę krizę, galinčią sunaikinti žmoniją ir be dar vieno pasaulinio karo naudojant nesvarbu kokį „superginklą“: žmonija gali žūti biosferos degradacijos bei savo pačios biologinio išsigimimo proceso metu arba dėl technosferinės katastrofos, kurios pasekmės savo poveikiu gali lenkti Černobylio, Fukusimos ir gaisro naftos gręžiniuose Meksikos įlankoje pasekmes;
- išspręsti šias problemas ir pabaigti globalizaciją pakeičiant biblinio projekto pseudoreliginį kultūrinį apvalkalą įžūlia ateistine „mraksistinės“ ideologijos versija, visomis jos modifikacijomis nuo XIX amžiaus vidurio iki XX amžiaus vidurio, organizuojant pasaulinę pseudosocialistinę revoliuciją – nepavyko: iš pradžių sutrukdė V.I. Uljanovas (Leninas)[4], vėliau – J.V. Džiugašvilis (Stalinas)[5] ir F.D. Ruzveltas[6], kurie (be viso kito) antrojo pasaulinio karo metu pradėjo vystyti tendencijas, nukreiptas į tai, kad TSRS įveiktų marksizmą, o JAV įveiktų buržuazinį liberalizmą, kas abiejų supervalstybių gyventojams atvėrė galimybę įgyti konceptualų valdingumą, leidžiantį atsikratyti biblinio projekto vadeivų valdžios ir sukurti iš tikrųjų laisvų žmonių visuomenę[7].
- Tokiu būdu, ankstesnysis globalizacijos etapas baigėsi valdymo krize[8], kurios priežastis – konceptuali: biblinio projekto algoritmo neatitikimas nei žmonijos vystymosi potencialui, nei žmonijos gyvenimo aplinkybėms, daug kuo formuojamoms pačių žmonių.
Prasidėjusiam sekančiam globalizacijos etapui būdingos tokios ypatybės, skiriančios jį nuo pirmojo:
- Globalizacija yra suvokiama visose pasaulio šalyse „politinio elito“ ir „mokslo bendruomenės“ kaip objektyviai egzistuojantis procesas, suvokiama ji ir įvairių skirtingų „prastuomenės“ socialinių grupių atstovų, taipogi praktiškai visose pasaulio šalyse, kadangi daro poveikį kiekvienos valstybės, kiekvieno žmogaus gyvenimui.
- Vienok visoms minios-„elito“ kultūroms bendras yra ir pilnos valdymo funkcijos[9] nesuvokimas bei jos realizavimo būdų kultūriškai savitose visuomenėse įvairovės nesuvokimas, ko pasekoje:
- visose minios-„elitaristinėse“ kultūrose įsivaizdavimas apie valstybinį suverenitetą visais jo aspektais ir valstybingumo bei visuomenės tarpusavio ryšiais – migloti ir daug kuo neadekvatūs;
- konceptualioji valdžia kaip socialinis reiškinys – nežinoma;
- viršvalstybinis valdymas, realizuojamas didesniąja dalimi „kultūrinio bendradarbiavimo“ metodu (bestruktūriu valdymo būdu bei valdymo virtualiųjų struktūrų pagrindu[10]) neraštingiesiems valdyme, atrodo neegzistuojantis;
- viso to, kas išvardinta pasekoje globalizacija jiems ir išrodo kaip procesas, kurį valdyti iš žmonijos pusės praktiškoje yra neįmanoma[11].
- Kaip valdymo neraštingumo pasekmė – įvairūs „smegenų trestai“ ir visų pasaulio šalių minios-„elito“ kultūrų socialinės grupės – kaip globalizacijos šaltinį jos istoriškai susiklosčiusiame šiandienai pavidale priima biblinio projekto vykdymo instrumentus, kurie neneša konceptualiosios valdžios, kontroliuojančios pirmuosius pilnos valdymo funkcijos etapus (ir atitinkamai – jie nėra globalizacijos generatorius). Tokiems instrumentams yra priskiriami:
- apskritai visos JAV ir jų visuomeniniai institutai – Valstybės Departamentas, Federalinis rezervas, RAND-korporeišn, CŽV, Harvardo universitetas ir kai kurie kiti „smegenų trestai“[12];
- Didžioji Britanija – karališkoji šeima ir aplinkui ją besibūriuojantys masonų klanai bei jų periferija, o taipogi „Didžiosios Britanijos“ specialiosios tarnybos[13];
- žydai apskritai, „pasaulinis rabinatas“ ir Rotšildai kaip atskiras atvejis[14];
- Vatikanas ir ant jo parištos senosios europietiškos aristokratijos ordinų struktūros;
- Internacionalai (Socinternas – kapitalizmo ir pseudosocializmo transformacija reformų keliu; 4-asis Internacionalas – marksistiškai-revoliucinis, trockistinis – perėjimas į pseudosocializmą revoliucijų ir „proletariato diktatūros“ įgyvendinimo keliu), kuriuos masinės žiniasklaidos priemonės retai kada mini[15].
- Profesionalūs politikos analitikai, nesuvokdami biblinio projekto valdymo koncepcijos, pirmenybę teikia politiškai aktyvių klanų ir grupuočių „rejestro“ pildymui bei jų tarpusavio „razborkių“ analizavimui, analogiškai tam, kaip analizuojamos šachmatų partijos. Tokio tipo išvedžiojimų tikslas – surasti sąjungininkų tinkančių jų tyrinėjimų užsakovams arba savų politinių ambicijų realizavimas. Toji aplinkybė, jog kiekvienas išaiškintas klanas veikia valdomas tos ar kitos minios-„elito“ koncepcijos (arba šiosios specifinės versijos), išsireiškiančios apibrėžtoje ideologijoje – nesutelpa tokių analitikų pasaulėvokoje, ko pasekoje analizuoti koncepciją kaip objektyvius reiškinius, daug kuo „gyvenančius“ savarankiškai („savo gyvenimą“), ir apsprendžiančius globalizacijos veidą, jiems nekelia susidomėjimo.
- Visame likusiame pasaulyje nepalankumas politikai, plaukiančiai biblinio globalizacijos projekto vaga, kurią vykdo JAV, Europos valstybės ir jose susiklostę transnacionaliniai visuomeniniai institutai, – tapo faktoriumi, dėl kurio poveikio eilė šalių pradėjo sau kelti dvejopą užduotį:
- apsaugoti nuosavą istorinį-kultūrinį paveldą, tautinį išskirtinumą ir savito vystimosi potencialą nuo sunaikinimo biblinės globalizacijos eigoje;
- pasiūlyti likusiam pasauliui kaip bendražmogiškąsias savąsias „vertybes“, tai yra, idealus, būdingus ir saugomus jų regionalinėse civilizacijose nuo senų senovės.
- To pasekoje, prasidėjęs globalizacijos etapas charakterizuojamas ne tik valdymo pagal biblinę koncepciją krize, tačiau skirtingų kultūrų gimdomais globalizacijos projektais, alternatyviais bibliniam[16] bei atitinkamais oficialiais pareiškimais šia proga. Savo santykiu su bibline kultūra šie alternatyvūs globalizacijos projektai yra „nesisteminiai faktoriai“ ir negali būti adekvačiai suprasti, jeigu vertinti remiantis išankstine nuomone, formuojama biblinės kultūros visose jos konfesinėse ir pasaulietinėse atšakose[17].
- Kitas klausimas, kada konkrečiai prasidėjo dabartinis globalizacijos etapas? – Atsakymas į jį nevienareikšmis, kadangi sąlygotas tų socialinių parametrų, kurių keitimas pasirenkamas žmonių, priklausomai nuo jų subjektyvizmo vertinant kaip nustatyti etapų atskyrimo ribas.
Jeigu atsižvelgti į įvairius parametrus, tuomet atsakymo į šį klausimą variantų yra keletas. Naujasis etapas prasidėjo:
- nuo bolševizmo alegorinio pareiškimo apie savo globalios politinės jėgos statusą 1907 m.[18], tačiau kadangi bolševizmas tuo laikotarpiu naudojosi marksizmo sąvokiniu aparatu, ši riba daugeliui nepastebima (kaip ir bolševizmo, marksizmo bei trockizmo skirtumai – tokia yra valdžia išankstinių nusistatymų-stereotipų, suformuotų biblinės kultūros poveikio asmenybei …);
- nuo nuosavo bolševizmo sąvokinio aparato atsiradimo 1991 metais Visuomenės saugumo koncepcijoje (VSK), tačiau ši riba daugeliui taip pat neegzistuoja, kadangi VSK visuomenėje skleidžiama asmeninės iniciatyvos pagrindu ir niekaip nepasireiškia valstybinės Rusijos Federacijos ar kitų valstybių politikos oficioze, ko pasekoje daugelis VSK ir TSRS VP veiklos „sirgalių-vertintojų“ nesiramina bergždžiais klausimais „praėjo 20 metų: kur VSK poveikio visuomenės gyvenimui rezultatas?“;
- nuo dokumento „Vidinė riba. Japonijos tikslai XXI amžiuje“[19] publikacijos 2006 m., kuriame dėstomi politinio Japonijos oficiozo požiūriai į jos dominuojančios padėties pasiekimo XXI amžiaus globalizacijos valdyme, – nors kol kas tai greičiau „deklaracija apie ketinimus“, o ne paruoštas globalizacijos japoniškai projektas;
- nuo eilės vienas kitą papildančių publikacijų Kinijos Liaudies Respublikos masinėse informacijos priemonėse nuo 2013 m. pradžios, apie pasiūlymą visam likusiam pasauliui „kiniškas vertybes“ kaip bendražmogiškas[20] ir apie KLR užsienio politikos grįžimą prie marksizmo „internacionalizmo“ principo[21].
- T.y. jeigu de-fakto dabartinis globalizacijos etapas prasidėjo nuo bolševizmo pareiškimo apie savo globalios politinės jėgos statusą 1907 m., tai de-jure jis prasidėjo oficialiais sausio 2013 m. KTR pareiškimais apie kiniško globalizacijos projekto marksizmo ir socializmo su kiniška specifika principais buvimą ir jo vykdymo apsiėmimą.
- Pagrindiniai dabartinės globalizacijos koncepcijų spektro komponentai. Atitinkamai istoriškai susiformavusiems aplinkybėms dabar yra ir veikia sekantis globalizacijos projektai:
Biblijos žmonijos pavergimo Dievo vardu projektas egzistuoja keliose versijose:
- liberaliai-buržuazinė, kuri dėl religinės tolerancijos principo deklaravimo „suteikia stogą“ visiems taip vadinamiems „abraomiškoms“ religijoms („judaizmui“, „krikščionybei“, tame tarpe „stačiatikybei“, „islamui“ – visose jų šakose, kurie nelinkę revoliuciniam pasaulio pertvarkymui);
- marksistinė pseudosocialistinė, revoliucingai-teroristinė, intrigantiška, kurioje tradicijos saugotojais yra L.D. Bronšteino (Trockio) reikalo tęsėjai;
- konvergencionistinė, numatanti minios-„elitarizmo“ išlaikymą pavidaluose, įjungiančiuose asmeninęs „laisves“ buržuazinio liberalizmo ir pseudosocializmo marksizmo pagrindu valstybinį planinį ekonomikos charakterį, aukštą asmens socialinės apsaugos lygį vartojimo varžybų sutramdymo dėka ir planinės ekonomikos biosferinių-ekologinių problemų sprendimo (šiuos versijos šalininkai orientuojasi į evoliucinį-reformacinį perėjimą nuo to kas yra istoriškai realu, prie kažkokio idealo, kuris jais šiuo metu nepakankamai formalizuotas teorijose, nes „palikuoniai nekvailesni už mus ir viską padarys patys, sutinkamai su mums nenuspėjamų aplinkybių konkretika“)[22];
- pasaulinis islamo kalifatas, kuriuo paskirtis gali būti dvejopas priklausomai nuo aplinkybių ir jo įgyvendinimo sėkmės:
- – arba išspręsti tas problemas, kurias nesugebėjo XIX – ХХ amžiais išspręsti marksistinė versija, bet po kitokios ideologijos ir kitokių socialinės magijos ritualų dangalo;
- – arba sukurti prielaidas „pasaulinei deislamizacijai“ – Korano kėlimui į „pasaulinio blogio“ rangą ir prastuomenės nesankcionuotos prieigos prie jo tekstų ir vertimų draudimui,analogiškai taip, kaip tai įvyko po antrojo pasaulinio karo „Mein Kampf“ atžvilgiu[23]: kad žmonės būtu netekę informacijos, būtinos jų savarankiškam istorinės praeities vertinimui, o traktuotu šiuos ar kitus reiškinius gatavų vartojimui nuomonių pagrindu, paruoštu jiems ypač įgaliotais „istorikais“-profesionalais.
Rusiškas – bolševistinis, šiuo metu išreikštas VSK, numatantis daugianacionalinės žmonijos perėjimą prie dvasinės vienybės ir sąžinės diktatūros nacionalinių kultūrų išsivystymo kelių, užtikrinančių visų žmonių jaunystės pradžioje negrįžtamai žmogiškojo psichikos sandaros tipo pasiekimo[24];
Kiniškas – dėl nuosavų minios-„elitarinio“ pobūdžio tradicijų ir valdančiojo „elito“ atsidavimo marksizmui (su kažkokią „kinišką“ specifiką) ir kinų kultūros ateizmo per visą atmintinos istorijos laikotarpį, nesugebantis išspęsti problemos, kurią kinai pavadino „geltonosios grėsmės paradoksas“[25], kadangi kaip ir biblijos projektas jis iš pradžios buvo pasmerktas įgyvendinimo bandymui Dievo paliuosavimo ribose. Faktiškai Kinija praeityje atsisakė savo globalizacijos projekto XV amžiuje (tam prielaidas sudarė tolimojo plaukiojimo laivyno kūrimas ir okeaninės ekspedicijos vadovaujant eunuchui Čžen Che) ir dabar bando ištaisyti šią klaidą. Tačiau, kad sėkmingai įgyvendinti naują globalizacijos projektą kiniškai, jo dorovinis-etinis pagrindas turi pasikeisti taip kad, Kinija nesulytu kitoms tautoms savo minios-„elitarizmą“ vietoje istoriškai susiklosčiusio jų minios-„elitarizmo“.
Japoniškas – esamuoju laiku esantis „embrioninio periodo“ būsenoje. Jis iš praeities pavelėjo problemas, kliudančias projekto sėkmei:
- minios-„elitarizmas“ „bonzai“ principų pagrindu, taikomu ne dekoratyvinėms augalams, bet žmogui ir visuomenei,
- idealistinis ateizmas atskirai nacionalistinio pobūdžio senovinės japonų religijos Sinto ir budizmo, atėjusio į šalį iš Kinijos ir nešančio specifiškai budistini minios-„elitarizmą“.
Ypatingas vaidmuo tame atitenka trockistams dėl to, kad trockizmas – tai ne idėjinis judėjimas, o asmenybės ir kolektyvinės psichikos savotiškumas (savitumas). Trockizmas kaip psichinis reiškinys tai – parazituojančios mažumos pretenzijos į valdžią dirbančios daugumos vardu.
Tokių pretenzijų pagrinde guli išankstinis nusistatymas: „aš – vienintelis neturintis alternatyvos protingas, ir todėl mano gyvenimo misija – politiškai vadovauti miniai (bandai), t.y. duoti jai gyvenimo prasmę, ir vadovauti jai jos vardu.“ Daugumoje atvejų psichtrockizmo nešiotojams toks nusistatymas yra ant tiek akivaizdus, kad nėra būtinumo jį atskleisti ir pagrįsti[26]. Misiją – „paskirti save vadu“ – jie suteikia kitiems, tam kad valdyti jų vardu, jeigu pavyks tapti vadu (tuo parametru tarp Trockio ir Hitlerio nėra skirtumo, bet tarp jų ir Stalino – yra). Kolektyvioje veikloje – tarpusavio „išmintingumo“ ir vado savybių įvertinimų ir savivertės pagrindu – statosi korporatyvinė psichtrockistų hierarchija.
Tokio išankstinio nusistatymo pasekmė, praktiškai pasireiškiančia politikoje, tai konstruktyvios diskusijos[27] su psichtrockistais neįmanomumas bet kokios problematikos klausimais. Bet kokia diskusija jiems – vienas iš būdų atitraukti savo politinius priešininkus nuo praktinės veiklos, galinčios sutrukdyti psichtrockizmo politikos įgyvendinimui. Kol vyksta diskusija:
- priešininkai diskutuoja tikėdamiesi įtikinti psichtrockistus, kad jie yra neteisūs ir rasti kažkokį abiems pusėms priimtiną sprendimą, kuris bus įgyvendintas;
- psichtrockistai veikia, įgyvendinant anksčiau priimtus savo sprendimus ir ketinimus.
Galiausiai, psichtrockistų primestos diskusijos pabaigoje, arba kurioje jie sutiko dalyvauti, psichtrockistų tikslai gali būti pasiekti, o jų priešininkai diskusijoje pralaimės[28].
- Atsižvelgiant į tai, kad ideologijos – vienas iš socialinio valdymo įrankių (apibendrintų valdymo priemonių/ginklų trečias prioritetas) trockizmas (psichtrockizmas), suprantamas kaip socialinis reiškinys, besivadovaujant politikoje aukščiau aprašytu baziniu principu-nusistatymu, yra ideologiškai visaėdis[29], nors vieni psichtrockistai asmeniškai gali būti pavergti kažkokios vienos tam tikros ideologijos (kaip Trockis), o kiti, esant reikalui, gali kaitalioti savo veiklos ideologinius apvalkalus, ignoruojant „nesuprantančios savo laimės beveidės minios“ priekaištus[30]. Toks psichtrockizmo ideologinis visaėdiškumas aiškiai pasireiškė daugelio politikų gyvenime, rodos tolimų nuo Trockio ir idėjomis, ir chronologine tvarka.
Būtent pasaulinio kalifato projekto kuratoriai yra trockistai, kadangi „revoliuciniame islame“ jie mato jėgą, galinčią sutriuškinti liberalburžuazinį kapitalizmą[31], tam, kad išgelbėti žmoniją nuo visų nelaimių, kurias neša žmonėms bendra kapitalizmo krizė: karus, biosferos-ekologijos problemas ir pan. Kartu su šiuo trockistai (dėl jų ideologinio visaėdiškumo) prasiskverbia ir įtakoja visus idėjinius-politinius judėjimus, palaikančius minios-„elitarizmą“ kaip deklaratyviai, taip ir pagal nutylėjimą: tame tarpe į buržuazinį liberalizmą (JAV-valstijos šiuo metu pavaldžios Trockio pasekėjams[32]), į konvergencionizmą, į katolicizmą, į islamą, į stačiatikybę ir t.t.
Kadangi VSK plinta minios-„elitarinėje“ visuomenėje, kurioje daugybė psichtrockizmo nešiotojų (kaip aktyvaus, taip ir laukiančio savo aktyvavimo aplinkybėmis), tai psichtrockizmas prasiskverbia į VSK šalininkų aplinką. Tačiau psichtrockizmo apraiškos VSK šalininkų aplinkoje, jeigu asmens elgesys tampa stabiliai jam pavaldus, kaip rodo praktika, baigiasi biologiškai priešlaikinėmis mirtimis: tokia yra VSK savigynos nuo iškraipymo matrica.
- Globalizacijos perspektyvos jos koncepcijų daugiavariantiškumo sąlygomis charakterizuosis visų pirma globalizacijos koncepcijų kova dėl žmonių – kiekvieno iš jų šalininkų. Kadangi visos be išimties nacionalinės ir konfesiškai sąlygotos kultūros yra minios-„elitistinės“, o VSK plinta visuomenėje, nepaliaujamai atgaminančioje minios-„elitarizmą“ [33], tai:
- psichtrockizmas gimdomas visų istoriškai susiklosčiusių visuomenių;
- ir dėl politinės lyderystės siekimo, visų pirma psichtrockistų po kiekvienos iš koncepcijų vėliavomis,
– psichtrockizmas kaip socialinis reiškinys šioje globalizacijos koncepcijų kovoje dėl žmonių grumsis pats su savimi globaliose, nacionalinėse bei konfesinėse ribose iki visiško savęs pašalinimo iš būsimosios žmonijos kultūros.
- Psichtrockizmas, suprantamas kaip socialinis reiškinys, vidujai konfliktiškas kaip socialinio elgesio konfliktų algoritmikos, programuojamos visa aibe jo ideologinių apvalkalų skirtų jo pavergtiems, aspektu, taip ir vadų ir jų korporacijų[34] konfliktų dėl valdžios visuomenėje tos ar kitos ideologijos[35] pagrindu aspektu. Kadangi šiuolaikinėse kultūrose psichtrockizmas, kaip asmeninių savybių ypatybė bei kaip socialinis reiškinys, neišvengiamai gimdomi minios-„elitarizmo“, įsisąmoninti tik Visuomenės saugumo koncepcijoje, tai psichtrockizmo pernešėjai apie jį (kaip psichologinį asmeninės pasaulėjautos kultūros, intelektualinės veiklos pagrindą ir specifiškai psichtrockistinės savivalės etiką, būdingą demonams ir biorobotams, nesugebantiems savarankiškai išeiti iš programos) ir jo buvimą neįtaria. Todėl vidinis psichtrockizmo, kaip globalaus socialinio reiškinio, konfliktas buspriimamas ne Visuomenės saugumo koncepcijos pasaulėvokoje, kaip tai buvo priimta ir praeityje iki pat XX amžiaus galo: tik kaip ideologijų ir politinių lyderių (bei jų korporacijų), įkūnijančių kiekvieną iš ideologijų – globalizacijos projektų, konfliktas.
Be viso šito, dar vienas vidinio psichtrockizmo konfliktiškumo aspektas išsireiškia tuo, kad informacija, esanti ideologijoje (teorijoje) pagal nutylėjimą, neigia jos viešas deklaracijas ir turi aukštesnį prioritetą ideologijos (socialinės teorijos) įgyvendinimo praktiniame gyvenime algoritmikoje. Jeigu teorijoje (ideologijoje) nutylėjimai gali būti atskleisti atitinkamai su viešomis deklaracijomis, ir principas „praktika – tiesos kriterijus“ patvirtina sistemos „nutylėjimai + deklaracijos“ pagrįstumą, tai psichtrockizmas atsiskleidžia tuo, jog sukeisdamas dialektiką „velnio logika“ arba apskritai kokios bebūtų logikos nebuvimu, suteikia deklaracijoms, iš pat pradžių būdingoms ideologijai (socialinei doktrinai), nutylėjimus, gyvenime nesuderinamus su jos nutylėjimais, o po to atskleidžia jo įdiegtus nutylėjimus tarytum neišvengiamas, neturinčias alternatyvos išvados kilusias iš deklaracijų, iš pradžių buvusių ideologijoje (socialinėje teorijoje) arba kitokiame pasakojime. [36]
- Globalizacija iš esmės tokia, kad jeigu ją traktuoti kaip „žaidimą“, tuomet nugalėtojas jame gali būti tik vienas, nors pergalę jis gali pasiekti smarkiai pasikeitęs „žaidimo“ eigoje – kaip atsisakius kažko, kas anksčiau buvo jam būdinga, taip ir įgijus anksčiau nebūdingo, tame tarpe ir integravus į save kai kurias jo nugalėtų priešininkų – globalizacijos koncepcijų savybes[37].
- Pergalės garantas yra koncepcijos-nugalėtojos veiksmingumo pranašumas prieš koncepcijas konkurentus, tai yra, informacinis-algoritminis pranašumas. Jis pasiekiamas tik šalinant koncepcijos neatitikimus su žmogaus vystymosi Dievo Sumanymo vagoje potencialui (ir tai – svarbiausias pranašumo įgijimo aspektas) nuosavo pasaulėvokos vystymosi pagrindu, kaip plečiant ją (pasaulėvoką), taip ir atsisakant ankstesnių klaidų, įskaitant ir prisirišimą prie žinomo melo. Ir pirma, ir antra (pasaulėvokos plėtimas ir išsilaisvinimas nuo neadekvato):
- arba neįmanomi, jeigu psichtrockistas užsispyręs dėl to, kad jis atseit visada teisus, ko psekoje nuomonės, išeinančios už jo pasaulėvokos arba neigiančios jo paties nuomones kaip neadekvačias, – iš anksto žinomai kvailos;
- arba verčia jį pripažinti savo supratimo ribotumą ir atskleisti jo paties psichikos, kaip informacinės-algoritminės sistemos netobulumą.
Pirmojo požiūrio laikymasis atveda į situacijas, kuriose psichtrockizmo nešiotojai patiria didesnių ar mažesnių nuostolių (iki žūties – vienetinės arba masinės – priklausomai nuo aplinkybių) dėl jų pačių klaidų poveikio bei labiau Sumanymą atitinkančių ir todėl darbingesnių koncepcijų šalininkų veiksnumo pranašumo.
Sutikimas su antruoju požiūriu veda į individo psichikos išlaisvinimą nuo psichtrockizmo ir sukuria prielaidas įgyti laisvę, tai yra, išsivaduoti nuo valdžios: 1) tų ar kitų psichtrockizmo ideologinių apvalkalų ir 2) demonų ir biorobotų savivalės etikos[38].
Sąmoningas gilinimasis į pirmojo apibendrintų valdymo priemonių prioriteto problematiką, pažinimo ir kūrybos metodologijos įsisavinimas ir vystymas bei jos realizacija savo paties pažinimo-kūrybiniuose įgūdžiuose blokuoja pirmojo pasireiškimus ir stimuliuoja antrąjį.
Antrasis pagal asmeninį išsivystymo lygį, tam tikrame etape neišvengiamai išsireiškia konceptualaus valdingumo Sumanymo vagoje įgijimu. Tai gali vykti bet kurios nacionaliai ar konfesiškai sąlygotos kultūros ribose, vedant kiekvieną jų link išsivadavimo iš savo pačių klaidų ir iš išorės primestų iš anksto žinomai melagingų paklydimų. O tai savo ruožtu sukuria prielaidas ir pagimdo tendencijas suartėti ir susilieti kultūroms ir subkultūroms šiuo metu istoriškai skirtingoms dorovės, etikos, pasaulėvokos aspektais. Kultūrų savitumas regionuose, sąlygotas fizinių-geografinių faktorių ir istoriškai susidariusių ypatybių, ne prieštaraujančių Sumanymui, tuo atveju ne tik išliks, bet ir vystysis.
- Vienok, tai kas aprašyta – nepriimtina biblinio projekto vadeivoms, o jų dorovė ir etika daro jiems priimtinu ir tokį šios problemos sprendimą, kaip globalios civilizacijos „nusiritimą“ vystymosi matricoje į istorinę praeitį – iki pat akmens amžiaus. „Fentezi“ žanras, išstūmęs mokslinę fantastiką, orientuotą į civilizacijos vystymąsi bei programuojantį tokią ateitį, orientuotas į civilizacijos „nusiritimą“ praeitin, turint tikslą realizuoti bandymą užbaigti globalizaciją kitokiame minios-„elito“ politikos variante, neleisiančiame žmonijai tapti Žmoniškai.
Šitas variantas potencialiai realizuojamas tik Dieviško paliuosavimo ribose, su sąlyga – kad žmonės jam nesipriešins. Tačiau jis negali būti įgyvendintas, kol bent vienos iš regionalinių civilizacijų genetinis branduolys gyvas ir veikia siekdamas užbaigti globalizaciją Sumanymo vagoje, ko pasekoje naudojasi tiesioginiu ir netiesioginiu savo veiklos palaikymu iš Aukščiausiojo.
Vidinis TSRS Prediktoriaus
2013 m. balandžio 1 – kovo 15
Kolektyvinis vertimas 2013 m. gruodis
Originalas rusų kalba: http://dotu.ru/2013/04/01/20130401_tek_moment02109/
[1] «Печальное наследие Атлантиды. Троцкизм — это “вчера”, но никак не “завтра”» – šis ir kiti TSRS VP darbai, pristatantys Visuomenės saugumo koncepciją (rusiškai КОБ) publikuojami internete:www.dotu.ru, http://m3ra.ru/, www.vodaspb.ru, http://subscribe.ru/catalog/state.politics.bkz, daugelyje kitų tinklapių, o taipogi platinami kompaktiniuose diskuose Informacinės TSRS VP bazės sudėtyje ir yra leidžiami tipografiniu būdu. Lietuviškas tinklapis, skirtas platinti Visuomenės saugumo koncepcijos medžiagą – http://www.kob.lt.
[2] Tai asmens veikimo erdvė, kuri išeina už Dievo jam pasiūlytų „galimo pasirinkimo“ ribų, ir todėl joje veikiantis asmuo nebetenka apsaugos iš Aukščiau, tačiau dar nepatenka į „neleistinos savivalės“ zoną, kurioje jau neišvengiamai yra stabdomas „savaime susiklosčiusių“ aplinkybių ar „nelaimingų atsitiktinumų“ pagalba (vertėjo pastaba).
[3] Prašom skaityti TSRS VP darbą „Negyvasis vanduo“ («Мёртвая вода»), 1991 metų ir vėlesnius leidimus. Trumpai: biologinis laikas – kartų atsinaujinimo populiacijoje periodas, žmonių atveju – tai 20–25 metai; socialinis laikas – esminių žinių ir technologijų naudojamų visuomenėje pasikeitimas, kadaise trukęs šimtmečius, dabar jis sutrumpėjo iki 5–6 metų. Apie XX a. vidurį abiejų laikų periodai sutapo – tai ir buvo riba, iki kurios globalizacijos procesas pagal biblinę koncepciją dar galėjo išlaikyti stabilumą ir būti sėkmingai perduodamos vienos kartos sekančiai kartai (vertėjo paaiškinimas).
[4] Jis, vykstant nuomonių kovai RSDDP vadovybės viduje „prastūmė“ Bresto taikos sutarties pasirašymą, sudariusį prielaidas užbaigti Pirmąjį pasaulinį XX amžiaus karą ir nukenksminusį revoliucinę situaciją Europoje.
[5] Jis ėmėsi įgyvendinti realioje politikoje tikrojo socializmo ir komunizmo sukūrimo koncepciją vienoje atskiroje šalyje, formuojant aplink ją pasaulinę socializmo sistemą – pagal TSRS galios bei autoriteto visame pasaulyje augimo mąstą. O savo paskutiniajame darbe „Ekonominės socializmo problemos TSRS–oje“, Stalinas paskelbė marksizmui mirties nuosprendį, parodydamas jo politekonomikos metrologinį nepakankamumą (apie tai prašom skaityti TSRS VP darbuose „Trumpas kursas…“, „Fordas ir Stalinas:apie tai, kaip gyventi žmoniškai“, „XX–ojo suvažiavimo Judo nuodėmė“).
[6] Jo politika išvedant JAV iš „didžiosios depresijos“ nutraukė „marksistinę“ revoliuciją JAV–ose, be to, Ruzvelto išorinė politika drauge su J.V. Stalino politika, palaidojo Britanijos kolonialistinę imperiją – pagrindinį instrumentą skirtą įgyvendinti biblinio globalizacijos projektą, jo liberaliąją–buržuazinę XVII a. antros pusės – XIX a. pabaigos periodo versiją.
[7] Siekiant užblokuoti šios globalios politinės galimybės realizaciją, F.D. Ruzveltą teko pašalinti (1945 m. balandžio 12), V. Čerčiliui teko skelbti „Fultono kalbą“ (1946 m. kovo 5), Staliną – taip pat nužudė, laiku nesuteikdami medicininės pagalbos (1953 m. kovo pabaiga – balandžio pradžia) – kaip profilaktika, kad išvengti galimo aukščiausios valdžios partijoje ir valstybėje perdavimo jo įpėdiniui–pratęsėjui.
[8] Vienas iš viešų to prisipažinimų priklauso buvusiam vykdančiajam Tarptautinio valiutos fondo direktoriui – Dominykui Stros–Kanui. 2011 metų balandžio 5–ą, sakydamas kalbą Niujorke, Dž. Vašingtono universiteto studentams, jis pareiškė: „Krizė sugriovė intelektinius pasaulinės ekonomikos pagrindus, kuriais mes vadovavomės ketvirtį amžiaus. Dabar mums reikalinga naujo tipo globalizacija, teisingesnė globalizacija, globalizacija žmogaus veidu“. Būtent už šį viešą pasisakymą jis ir buvo nubaustas.
Savo pontifikato metu, Romos popiežius Benediktas XVI taipogi ne kartą sistemingai pasisakė apie savo neigiamą požiūrį į istoriškai susiklėsčiusį euro–amerikietiško tipo kapitalizmą, jo dvigubą moralę ir jo pagimdytą finansinę sistemą, tapusią globalizacijos įgyvendinimo bei ekonominio žmonijos daugumos pavergimo instrumentu. Be viso to, popiečius, smerkdamas kapitalizmą, kartais esant reikalui cituodavo Marksą ir Leniną, nurodydamas į būtinybę humanizuoti ekonominius santykius globaliu masteliu, Kristaus išsakytų principų pagrindu. Daugelis jo pasisakymų savo esme tokie, jog neįsipaišo į biblinį žmonijos pavergimo Dievo vardu projektą, sistemiškai organizuoto palūkininkavimo būdu, tačiau ir neneigia jo, nors Benediktas XVI ir nesiūlo alternatyvaus globalizacijos projekto.
[9] Į pilnąją valdymo funkciją (pakankamai bendros valdymo teorijos (ДОТУ) terminas) įeina: 1) problemų nustatymas, 2) tikslų, turinčių jas išspręsti, apsibrėžimas, 3) pasirinktų tikslų siekimo koncepcijos sukūrimas, 4) jos įgyvendinimas, 5) einamasis valdymas, atitinkamai su priimta koncepcija ir 6) koncepcijos tobulinimas pagal būtinybę, 7) resursų atlaisvinimas iš pabaigtų valdymo procesų, pasiekus tikslus arba po valdymo procesų kracho.
[10] Pakankamai bendros valdymo teorijos (ДОТУ) terminai.
[11] Šios pagrindimas iš valdymo pusės primityvus: atseit, globaliųjų administravimo struktūrų nėra ir jų neįmanoma sukurti, kadangi visos valstybės yra prieš – kaip gi tuomet valdyti globalizaciją?
[12] Posttarybinėje Rusijoje visa tai nusipelnė „Vašingtono obkomo“ pavadinimo (santrumpa nuo Komunistų partijos administracinio valdymo vieneto – apskrities komiteto, vertėjo pastaba), Irane – „JAV – didysis satana“ ir panašiai.
[13] Rusijoje, vėliausiai nuo XIX amžiaus vidurio, tai charakterizuojama žodžiais „angličianka dergia“; tai taipogi ir buržuazinio liberalizmo „Londono CK“, kuriam pavaldus „Vašingtono obkomas“ („CK“ – Komunistų partijos Centro komitetas buvo pagrindinis kolegialus partijos valdymo organas, vertėjo pastaba).
[14] Visoje posttarybinėje erdvėje ši globalizacijos įgyvendinimo versija charakterizuojama žodžiais „žydų–masonų sąmokslas“.
[15] Ši masinių žiniasklaidos priemonių tyla gali būti kaip pasekmė to, jog pagal dominuojančios žurnalistų – politinių analitikų daugumos nuomonę, nuo šių organizacijų mažai kas priklauso, o taip pat ir pasekmė to, jog nuo jų priklauso daug kas tokio, į ką nederėtų atkreipti prastuomenės dėmesio.
Mūsų supratimu, šių organizacijų veikla yra susijusi su ilgalaikiais („ilgai grojančiais“) globalaus–politinio pobūdžio procesais, kurių trukmė – keli dešimtmečiai ir daugiau, ir kurie dėl to nepatenka į daugumos žurnalistų bei gyventojų interesų ratą, nes jie gyvena šios akimirkos sensacijomis.
[16] Alternatyva bibliniam projektui gali būti dvejopa: arba kaip savitumas tokios kultūros, kuri realizuoja minios–„elitarizmo“ principą, arba tokios, kuri neigia minios–„elitarizmą“.
[17] Prašom žiūrėti PBVT (ДОТУ): procesai supersistemose, sudėtinių supersistemų tarpusavio sąveika su virtualia struktūra.
[18] Straipsnyje „RSDDP suvažiavimas Londone“ Stalinas rašė: „Nemažiau įdomi suvažiavimo sudėtis tautynių atžvilgių. Statistika parodė, kad dauguma menševikų frakcijoje sudaro žydai (neskaičiuojant bundovcų), toliau eina gruzinai, po to rusai. Už tai didžiają daugumą bolševikų frakcijos sudaro rusai, toliau žydai (neskaičiuojant lenkų ir latvių), po to gruzinai ir t.t. Šia proga kaž kas iš bolševikų pastebėjo, juokais (atrodo dr. Aleksinskij), kad menševikai — žydiška frakcija, bolševikai — tikrai–rusiška, taigi, nepakenktu mums, bolševikams surengti partijoje pogromą“ (J.V. Stalinas, Raštai, 2 t., 50 psl.). Paskutinę frazę reikia suprasti kaip pareiškymą apie biblinio globalizacijos projekto nepriimtinumą ir ketinimą išstumti jį iš praktinės politikos bolševikišku visuomenės sandaros projektu, kuriame nėra vietos „žmogaus žmogumi“ eksploatacijai.
[19] Prašome skaityti VP TSRS analitinį straipsnį „Japonija ir Rusija: „prožektoriavimas“? – arba „prediktoriaus-korektoriaus“ veikimas“ («Япония и Русь: «прожектёрство»? — либо «предиктор–корректор» в действии?») iš serijos „Apie dabartinį momentą“ 6 (54), 2006 m.
[20] „Vienintelis būdas Kinijai panaikinti „geltonosios grėsmės“ paradoksą lieka reglobalizacija. Šiuolaikinė globalizacija – tai, iš esmės, vakarietiškos sandaros, vakarietiškos dvasinės ir materialinės kultūros išplatinimas visame pasaulyje. O mums reikalinga kitokios santvarkos globalizacija, vertybių sistemos globalizacija, kuri viso pasaulio rėmuose vienodai gerbs ir išreikš visas esančias kultūras, požiūrius ir vystymosi modulius, pilnai atspindės visą skirtingų civilizacijų įvairovę ir turtingumą.
Istoriškai vakarų civilizacijos svajone buvo bendražmogiškų vertybių pergalė jų vakarietiškame supratime, kiniškos civilizacijos svajone – „didysis vienijimasis“ Da Tun. Mūsų epocha pasaulis stokoja kiniškų vertybių, todėl kad būtent jose bendražmogiškos vertybės atrado savo pilną išsireiškimą.
Šiuolaikine epocha provakarietiškos „bendražmogiškos vertybės“ sukaustė pasaulį grandinėmis, o vakarų civilizacija pradėjo naikinti Žemės kultūrinę įvairovę. Tačiau Europos intelektualai suvokė, kad vakarų kultūra jau nebegali susidoroti su amžinais pasaulio pasikeitimais arba net tiesiog pasiūlyti išėjimo iš skolinimo krizės efektyvų būdą. Jie pradėjo vienas per kitą dėti savo viltis į Kinijos civilizaciją, tikėdamiesi, kad jį galės nutiesti kažkokį naują, skirtingą nuo vakarietiško, kelią į ateitį. Kitais žodžiais, pasaulis stokoja kiniškos svajonės. Ir mums tai neišsemiamas šaltinis jėgų ir įsitikinimo tuo, kad mūsų pasirinkta teorija ir santvarka — teisingi, ir kad mes einame teisingų kelių.“ (http://www.inosmi.ru/world/20130114/204595110.html#ixzz2OH8jWl4T — straipsnio vertimas iš KKP CK laikraščio „Ženmin Žybao“ oficiozo „Kiniškas modelis griauna „bendražmogiškų vertybių“ hegemoniją“ 14.01.2013 m.).
[21] „Praeityje Naujosios Kinijos užsienio politikoje buvo aukštai iškelta internacionalizmo vėliava. Tačiau, po reformų politikos ir atvirumo pradžios daugiau nei per trisdešimti metų užsienio politikos ideologinė komponentė nuėjo į antrą planą, pirmaeiliais betarpiškai tapo valstybiniai interesai ir internacionalizmo vėliava buvo nuleista. Bet dabar atėjo laikas sutvardyti pelno varžybas ir išlyginti balansą tarp materialinių ir dvasinių poreikių. Kurso į „naują internacionalizmą“ užsienio politikoje paskelbimas aiškiai liudija apie tai kad, prasideda kiniškų vertybių sistemos suklestėjimas.
Kursas į „naują internacionalizmą“ atitinka kiniškos diplomatijos brendimo poreikiui. Savo realia jėga Kinija jau iškilo į antros pasaulio valstybės vietą, tačiau KTR tarptautinis autoritetas visai neatitinka šiuos būklės, todėl mums absoliučiai būtina pastiprinti savo dorovinį dalyvavimą pasaulio reikaluose. Naujas internacionalizmas leis mums pilnai realizuoti Kinijos pozityvia energiją (…)
Pradinėse Naujosios Kinijos egzistavimo etapuose mes tvirtai tikėjome į socialistinės santvarkos pranašumą ir be baimės žengdavome į taikų lenktyniavimą su kapitalistinio pasaulio valstybėmis. Tačiau buvo laikas, kai socialistinio išsivystymo kelyje mūsų paieškos beveik atsidūrė aklavietėje, tautos ūkis atsirado ant katastrofos slenksčio, ir mes neturėjome jėgos kad realiai įtakoti pasaulį. Bet paskui kilo pasaulinė finansinė krizė, vėl aiškiai parodžiusi visas kapitalizmo ydas, ir kilo daug klausimų vakarietiškai politiniai santvarkai. Visapusiškai analizuojant skirtumą tarp politinių sistemų ir modelių, žmonės vėl pasuko marksizmo idealų link. Per trisdešimt metų mes pasiekiame tuo kad, mūsų sparčiai auganti ekonomika tapo tikrų ekonominių stebuklų; palaipsniui vėl pradėjo išryškėti socialistinės santvarkos privalumai. Mūsų įsitikinimas tuo kad, mūsų santvarka, stovinti už juos teorija ir mumis pasirinktas kelias – teisingi, sutvirtėjo. Trečia, pas mus jau uždirbta galinga bazė, todėl kad internacionalizmo idėjos raudoniais siūlais prasiskverbi per visą Kinijos užsienio politikos istoriją. Ketvirta, tam padeda mūsų tradicijos ir kultūra. Taikingumas, savitarpio pasitikėjimo, geros kaimynystės sambūvio ir harmonijos santykiuose su visomis šalimis siekimas – visą tai atvaizduota tradicinėje Kinijos kultūroje, ir visą tai ir čia, ir ten susišaukia su internacionalizmo idėjomis, kviečiančio didesniam susitelkimui, savišalpai ir bendradarbiavimui. Prisiminkime Konficijaus „Pokalbiai ir nuomonės“: „Filantropiškas žmogus — tai tas, kas, siekiant sustiprinti save [teisingame kelyje], padeda tame ir kitiems, siekiant geresnio reikalų įgyvendinimo, padeda tame ir kitiems“. „Nedaryk kitiems to, ko nenori sau“. Visose šiuose pasisakymuose, kurie yra neatskiriama tradicinės kinų kultūros dalis, jaučiasi internacionalizmo dvasia“ (http://www.inosmi.ru/world/20130115/204641939.html#ixzz2OH7NGNR7 – straipsnio vertimas iš laikraščio „Chuanciu Šybao“ „Kinija imasi kurso į naują internacionalizmą“ 2013 m. sausio 14).
[22] Šios versijos vagoje politiškai bevaliai, nedarant jokių pastangų pasaulio pakeitimui, deifuoja RFKP.
[23] Prašome skaityti TSRS VP analitinį straipsnį «Долговременная стратегия преодоления коранического ислама заправилами библейского проекта» (2010 m.).
[24] Apie psichikos sandaros tipus prašome skaityti VP TSRS knygas «Основы социологии», «От корпоративности под покровом идей к соборности в Богодержавии» ir kitas.
[25] Patys jie įsitikinę savo taikingumu, o už Kinijos sienos jų baiminasi kaip dėl daugiau kaip pusantro milijardinio gyventojų skaičiaus, taip ir dėl augančios nesuprantamos paskirties karinės–ekonominės jėgos. Ir viena iš pirmųjų reakcijų apsaugos nuo kiniškos gobalizacijos vagoje — „geltonosios grėsmės“ — tai Indijos pareiškimas apie norą įstoti į formuojamą Rusijos Muitų sąjungą (priminsime, kad praeityje tarp KTR ir Indijos buvo konfliktai dėl jų teritorijų ribojimo).
[27] Konstruktyvi diskusija, tai tokia diskusija, kurioje šalims pavyksta nustatyti kiekvienos iš jų klaidas ir atrasti (suformuluoti) bendrą poziciją susiklosčiusios situacijos atžvilgiu, laisvą nuo pradinių klaidų ir įneštų iš išorės paklydimų.
[28] Viena iš tokių globalinio masto diskusijų — tai diskusija su JAV PRG sistemos plėtojimo Europoje problematikos klausimais, besitęsianti jau kelis dešimtmečius.
Dar vienas pavyzdys — „perestroika“ ir tolimesnės reformos. Tam, kad įtraukti visuomenę į diskusiją, po kurios priedanga kryptingai griovė TSRS, ir buvo reikalingas „perestroikos“ laikų „viešumas“, neturintis nieko bendro su žodžio ir nuomonių laisve, kadangi demaskuojančios psichtrockistinę politiką nuomonės nebuvo leidžiamos žiniasklaidoje.
Šiandieną geriausiose psichtrockizmo tradicijose eilinę diskusiją „apie Rusijos likimus“ mėgina įpiršti visuomenei S.E.Kurginianas. Priskirti jį prie psichtrockistų leidžia tai, kad jis per du su viršum savo viešai politinės veiklos dešimtmečius taip ir nepanoro išdėstyti to „Raudonojo projekto“ turinio, dėl kurio atgimimo jis neva kovoja: nėra „sociologijos nuo Kurginiano“ aiškiai išdėstytomis sąvokomis – yra daug nepasitenkinimo praeitimi, dabartimi ir perspektyvomis, daug emocijų, išgalvojimų, pakeičiančių autentišką faktologiją neturint priėjimo prie jos (taip vadinamos „analitikos“), politinių oponentų kritikos, dažnai iš esmės teisingos, bet nėra aiškaus to projekto, kuriam jis tarnauja, turinio išdėstymo. Žr. pvz. http://video.sibnet.ru/video556445–Proekt_KGB_SSSR_Andropova_Berii_Putina_provalilsya/ arba laidų įrašus iš ciklo „Laiko esmė“ («Суть времени», 2011 m.). Visa tai, kaip ir pas Trockį, reikalinga minios manipuliavimui, kuri tiki, nesuvokiant esmės to į ką tiki.
[29] Žr. TSRS VP darbus „Musulmoniškas trockizmo veidas?“ («Мусульманский облик троцкизма?», 1996 m)., „Liūdnas Atlantidos palikimas. (Trockizmas – tai „vakar“, bet niekaip ne „rytoj“)“ («Печальное наследие Атлантиды. (Троцкизм — это “вчера”, но никак не “завтра”)», 1999 m.), „Trockio darbai po Stalino vėliava – naujas „politinės chemijos“ produktas“ («Дело Троцкого под знаменем Сталина — новый продукт “политической химии”», 2003 m.).
[30] Vieną iš ryškiausių trockizmo veidų parodė B.N. Jelcinas: žr. jo pokalbį su A.A. Zinovjevu prancūziškame televizijos kanale „Antenna–2“ laidoje „Apostrofai“ Nr. 709, 1990 m. kovo 9d.(http://zinoviev.info/wps/archives/136; http://video.yandex.ru/users/rayto–nov/view/302/user–tag/россия/# ir palyginkite jo deklaracijas su tolimesne veikla valstybės vadovo poste paskutiniame XX a. dešimtmetyje.
Pavyzdžiui, iš B.N. Jelcino pasisakymų šiame interviu (pareiškimas apie nenorą pakeisti M.S.Gorbačiovą TSRS prezidento poste argumentuojant — „ateitis priklauso Rusijai“) galima suprasti, kad jis jau tuomet sąmoningai veikė prieš TSRS. Tačiau nei TSRS–oje, nei posttarybinėje Rusijoje šios televizijos laidos niekada nerodė per TV.
Kaip praneša žiniasklaida, po šios „dvikovos“ su A.A. Zinovjevu, B.N. Jelcinas galutinai atsisakė viešų diskusijų. Bet ir A.A. Zinovjevas iš savo pusės – taip pat buvo aukštumoje: „neperkando“ niekšiškos B.N. Jelcino prigimties ir piešė politines TSRS ir „perestroikos“ perspektyvas labai skirtingas nuo tų, kurios buvo realizuotos B.N.Jelcinu ir jo kuratoriais. Kodėl ši diskusija buvo pavadinta „dvikova“, — neaišku, kadangi kiekvienas iš pašnekovų kalbėjo apie savo, nesigilino į priešininko pažiūras ir nemėgino jų nei išplėtoti, nei paneigti, nei parodyti jų neįgalumo.
[31] Iš kitos pusės, pritarimas L.D. Trockiui nuolat kartojasi Geidaro Džemalio (Rusijos islamiško komiteto pirmininko) pasisakymuose.
[32] Trockistinę praeitį turi dauguma JAV politinio isteblišmento atstovų (žr., pvz.: http://neofit.narod.ru/doktrina/neokon_usa_genisareckaja.html, http://www.anti–glob.ru/mnen/neotr.htm ir kt.).
[33] Prašom skaityti TSRS VP darbą „Sociologijos pagrindai“ (3 dalis).
[34] Liberalizmui charakteringas komandiškai-korporatyvinis politinis manipuliavimas minia, o ne personaliai-vadistinis, istoriškai tikrovėje pakankamai dažnai slepiantis užkulisinę komandą, manipuliuojančią „vadu“.
[35] Prašom skaityti TSRS VP darbą „Nuo korporatyviškumo idėjų priedangoje iki bendrystės Dievavaldystėje“ («От корпоративности под покровом идей к соборности в Богодержавии», 2003 m.).
[36] „Mraksizmas“ šia prasme nuo pat pradžių – psichtrockistinis mokymas. Ir tikrųjų „mraksistų“-trockistų pretenzijos Stalinui yra dėl to, kad jis konstravo politiką slopindamas „mraksizmo“ nutylėjimus, papildydamas jo deklaracijas deklaracijomis, atskleidžiančiomis bolševizmo nutylėjimus.
[37] Serialas apie MakLaudą „Kalnietis“ – alegorija apie tai, nors ir daug kuo klaidingas, dėl autorių išankstinio nusistatymo apie minios-„elitarizmo“ bealternatyviškumą kosminiais masteliais (tai yra, išeinančiais už Žemės ribų).
[38] Jeigu spręsti pagal jo atsiminimus, tai šiuo kelius eina Anatolijus Aleksandravičius Vasermanas (А.А. Вассерман, populiarus žurnalistas, politikos analitikas ir komentatorius), nors jis iki galo dar nepraėjo išsivadavimo iš psichtrockizmo kelio (atskirai imant, laiko save marksistu, o marksizmas – iš anksto psichtrockizmo išraiška, dėl gerų deklaracijų neigimo ir slopinimo realiai veikiančiais nutylėjimais) kadangi aiškaus psichtrockizmo, kaip asmeninio-psichinio ir socialinio reiškinio, supratimo jis kol kas nesusidarė: http://www.odnako.org/blogs/show_20233/ (Viskas ir iš karto. Trockistai keičia spalvą, tačiau pasilieka tokie patys).