Atsisiųsti: Psichtrockizmas_ir_pidorasingas_v0.1

Analitiniai užrašai

Psichtrockizmas ir pidorasingas –
pavojus žmonijos egzistavimui

Skaitytojo dėmesiui siūlomi užrašai papildo TSRS Vidinio Prediktoriaus darbus, su kuriais naudinga susipažinti prieš pradedant skaityti: „Liūdnas Atlantidos palikimas. Trockizmas – tai „vakar“, tačiau niekaip ne „rytoj““ (1998 – 1999 m.); „Globalizacija: naujo etapo pradžia“ (iš „Dabartinio momento“ serijos, Nr. 2 (109), 2013 m.); „Nacionalinių tarpusavio santykių problemų sprendimas Visuomenės saugumo koncepcijos rėmuose“ (2012 m., 5 skyrius. „LGBT bendruomenė ir internacizmas“) [1].

1. Psichtrockizmas – „mentaliteto“ specifika

Psichtrockizmas tai – beatodairiškai įžūli savikliova, pretenduojanti realizuoti save politikoje, neįgijus nei būtinų žinių, nei įgūdžių. „Aš – vienintelis ir be jokios alternatyvos išmintingas, ir todėl mano gyvenimo misija – politiškai vesti paskui save budulius, t. y. suteikti jiems gyvenimo prasmę ir valdyti jį jo paties vardu [2]“ – toks pradinis dorovinis-etinis psichtrockizmo principas demonstruoja bendro satanizmo principo „Aš geresnis, negu jie, ir todėl Aš turiu teisę, o jie privalo…“ [3] porūšį ir konkrečią išraišką.

Šis principas – bendras visoms minios-„elito“ kultūroms. Tačiau kiekviena iš minios-„elito“ kultūrų, kokiomis yra visos be išimties istoriškai susiklosčiusios ir konfesionaliai sąlygotos šiuolaikinės kultūros, yra savita tuo, kaip joje palaikoma ir iš kartos į kartą atgaminamas  minios-„elitarizmas“. Šitas savitumas išsireiškia per atitinkamos kultūriškai savitos visuomenės arba socialinės grupės mentalitetą, o taip pat – sociologinį mokslą ir jo gimdomas teorijas (ideologijas).

Dalis visuomenės ideologijas priima taip, tarsi jos būtų koncentruota išminties išraiška, t. y. objektyvi tiesa, nepriklausanti nuo žmonių subjektyvizmo [4]. Ir jei ideologijos visuomenėje randa pasekėjų, tai neišvengiama, kad kurio nors iš psichtrockistų „Aš – vienintelis ir be alternatyvos išmintingas, ir todėl mano gyvenimo misija – politiškai vesti paskui save budulius, t. y. suteikti jiems gyvenimo prasmę ir juos valdyti“ savivertė bei, kokia bebūtų, jo intelektualinė galia – susiranda tą ar kitą ideologiją ir panaudoja ją kaip kiautą savo saviraiškai politikoje bei ją lydinčiame politikavime.

Dėl to, kad, visų pirma, ideologijos (teorijos) skirtingos ir ne visame suderinamos tiek viena su kita, tiek ir su objektyvia Tiesa-Teisybe, o visų antra, principas, kurio veikiamas individas tampa psichtrockistu, numato kad išmintis yra vienintelė (tai būtent tik jo paties „išmintis“), psichtrockizmas, kaip socialinis reiškinys visuomet yra vidujai konfliktiškas. Be to, konfliktas jo viduje vyksta dviejuose lygmenyse:

• 1) tarpusavyje nesuderinamų ideologijų (teorijų) – kultūrinių psichtrockizmo kiautų lygmenyje – tai būdinga globalaus lygio procesams ir pasaulėžiūros atžvilgiu nevienalytėse kultūriškai savitose visuomenėse;
• 2) asmeninių konfliktų lygmenyje, tokia tema „kuris iš psichtrockistų (prisidengiančių ta pačia viena arba skirtingomis ideologijomis) turi geriausias vadeivos savybes ir todėl yra pats išmintingiausias [5].“
• Prie šių dviejų vidinio psichtrockizmo konfliktiškumo lygių galima pridėti dar vieną: trečią – nuosavą daugiau ar mažiau išreikštą šizofreniją psichtrockisto psichikoje, darančią jo asmeninės psichikos algoritmiką vidujai konfliktiška.
  Vienok asmeninė šizofrenija psichtrockizme yra galima tik kai kuriose ganėtinai apribotuose rėmuose, kadangi išėjęs už jų individas nebegali būti ne tik vadu, bet tampa neįgalus palaikyti jokios, kokia ji bebūtų, socialinių ryšių sistemos, aprūpinančios jo gyvenimą, ir todėl jam pasidaro reikalinga artimųjų arba psichiatrų globa[6]. Nepaisant to, tam tikras asmenybės psichikos „šizoidiškumas“ gali būti prielaida tam, kad individas taptų pilnaverčiu psichtrockistu (tai bus paaiškinta žemiau).

Kiekvienos stabilios ideologiškai savitai apiformintos psichtrockizmo atšakos ribose bet kuris trockistas vadovaujasi (sąmoningai arba nesąmoningai) principu „kai aš teisus, o teisus visuomet aš…“, vienok – atsižvelgiant į reikalavimą laikytis „nuomonių išsakymo disciplinos“ pagal hierarchiją (pradedant nuo „antrosios eilės vadų“ lygmens ir einant žemyn[7]).

Todėl vidiniai konfliktai savitai apipavidalintos psichtrockizmo atšakos rėmuose gali kilti visų pirma kaip pasekmė, kažkam vienam arba grupovuchos principu pažeidus „hierarchinę nuomonių discipliną“. Tačiau konfliktai dėl „nuomonių disciplinos“ gali turėti skirtingą pobūdį:

1. kai kuriuose jų gali išsireikšti kovą už tiesą ir ideologijos (sociologinės teorijos) apvalymą nuo įvairaus pobūdžio klaidų ir išankstinio melo;
2. kituose gali išsireikšti kova už kažkieno hierarchinio statuso pakeitimą (paauštinimą arba pažeminimą), nieko bendro neturinti su tiesos paieškomis ir ideologijos (sociologinės doktrinos) apvalymu nuo klaidų ir išankstinio melo (ši kova gali vykti tiek remiantis įsisąmonintu siekiu pakelti savo hierarchinį statusą ar tapti vadu, arba pažeminti kažką hierarchijos pakopose, tiek remiantis nesąmoningais tos pačios krypties elgesio automatizmais);
3. pirmas ir antras (kova už tiesą ir ideologijos grynumą bei kova už hierarchinį statusą) gali persipinti pačiais keisčiausiais pavidalais [8].

Tokia motyvų ir jų išraiškos psichtrockistų veiksmuose maišatis išmuša iš pusiausvyros žmones, kurie neįvaldę veiksmingos pažintinės-kūrybinės kultūros, ko pasekoje jie tampa įtraukti į psichtrockistinę politiką arba negali jai efektyviai pasipriešinti. TSRS istorijoje tai akivaizdžiausiai išsireiškė visuomenės reakcijoje į XX suvažiavimą [9].

Be to, ideologiškai skirtingai apipavidalintos psichtrockizmo atšakos pasmerktos ideologiniams tarpusavio konfliktams dėl tiesos reiškimo ir dėl kiekvienoje jų egzistuojančių klaidų bei išankstinio melo; o sudarant įvairaus tipo strategines ir taktines sąjungas, (tame tarpe, tarp vienos partijos frakcijų ir tarp skirtingų politinių partijų) – neišvengiami ir konfliktai dėl vadovavimo tokioje sąjungoje[10].

Tokia, būdinga psichtrockizmui, individualios ir kolektyvinės psichikos algoritmika, iškelia aibę klausimų:

• Ar psichtrockizmas gali prisidengti sociologine teorija (ideologija), adekvačiai išreiškiančia objektyvią Tiesą-Teisybę?
• Jeigu gali, tai kame ir kaip jis tokiu atveju išsireiškia?
• Jeigu sociologinė teorija (ideologija) kažkuo neadekvati (t.y., turi klaidų ir galbūt išankstinio melo), tai ar visuomet (visais be išimties atvejais) ir kaip tokioje teorijoje bei politinėje jos pritaikymo praktikoje pasireiškia psichtrockizmas?

Atsakymą į šiuos klausimus apibrėžia supratimas apie pažinimo ir kūrybos metodologiją, kuria remiantis – nepriklausomai nuo deklaracijų – pateikiami atsakymai į juos. Šiuose užrašuose mes nesiimsime dėstyti pažinimo teorijos [11], o tik pažymėsime kai kurias, naudojimo praktika su ja susietas, aplinkybes.

• Visų pirma – principas „praktika – tiesos kriterijus“ yra universalus teisingumo kriterijus, apimantis visas žmonių visuomenės veiklos sritis, įskaitant ir religingumą, o svarbiausia – galintis veikti ir užbėgant už akių kokių nors galimybių realizacijai [12].
  Teorijų (ideologijų) atveju tai reiškia, kad jeigu teorija teisinga, tai su ja suderinti veiksmai būtinai atves prie pažadėtų toje teorijoje rezultatų. Jeigu pažadėti rezultatai nėra pasiekiami, tai reiškia:
  • arba teorija kažkuo klaidinga [13],
  • arba veiksmai ne pilnai atitiko teoriją,
  • arba buvo ir tai, ir tai.
• Priėjimas prie informacijos, kuri yra būdinga bet kuriai teorijai (ideologijai), kiekvienoje iš jų įgyvendinamas dviem būdais:
  • informacija, pateikiama viešai, remiantis vienareikšmiškai suprantamais (tame tarpe ir daugybiniais [14]) žodžių ir simbolių, naudojamų dėstant teoriją (ideologiją), apibrėžimais.
  • informacija, esanti pagal nutylėjimą, kuri tam tikru būdu objektyviai (santykinai-algoritmiškai) neatsiejamai surišta su informacija, pateikiama deklaratyviai, ir papildo pastarąją [15].

Paskelbimas tai – tekstas arba žodinė suprantama kalba. Teksto ilgis (apmąstytos kalbos trukmė [16]), prie tam tikros asmeninės minčių reiškimo kultūros, apsprendžia gyvenimiško reiškinio ar projekto aprašymo detalizavimo lygį. Todėl riba „paskelbta – nutylėta“ bendru atveju yra paslanki ir jos padėtį kiekvienu konkrečiu teorijos dėstymo (arba taikymo) atveju diktuoja praktikos poreikiai arba aplinkybės: kažkam, kad suprastų, kaip ir ką daryti, užteks dviejų – trijų frazių, o kažkam bus būtina išnagrinėti daugiatomį traktatą – viskas priklauso nuo asmeninio pasiruošimo lygio tam momentui, kai susiduriama su reikalu.

Tačiau nepriklausomai nuo teksto ilgio, vienas iš klausimų – nutylėjimų, lydinčių deklaracijas, atskleidimas. Atrodytų, čia visiška laisvė. Vienok, dėl to kad: 1) Pasaulis ir jo fragmentai tai – meterijos-informacijos-saiko (mato) vienybė, o saikas (matas) santykyje su informacija – tai jos kodavimo sistema, o santykyje su materija – jos galimų būsenų ir perėjimų iš vieno būsenos į kitą matrica, ir dėl to, kad 2) vienas iš dialektikos, kaip meno siekti tiesos iškeliant klausimus ir surandant į juos atsakymus, pagrindų yra saiko jausmas [17], – adekvačiame gyvenime nutylėjimų atskleidimo laisvė yra iliuzinė [18]; jeigu kas nors tvirtina, kad nutylėjimo atskleidimo laisvė yra neribota, tai tie, kas sutinka su tokia nuomone, pasmerkti kažkurią nutylėjimų dalį atskleisti neadekvačiai, ir neadekvatumas bus demaskuotas principu „praktika – tiesos kriterijus“, ką gali sekti vienokie ar kitokie nuostoliai.

Jeigu deklaracijos neprieštarauja saikui (matui) (t. y., įsipaišo į objektyviai atvirų būties galimybių matricą), tuomet teorija (ideologija) daugumai atrodo adekvati gyvenimui. Žvelgiant plačiau, teorijos (ideologijos) teisingumas išreiškiamas tuo, kad nutylėjimų atskleidimas pagal aukščiau pateiktus principus neprieštaringu būdu papildys anksčiau žinomas deklaracijas, ir bet kurioje ribos „paskelbta – nutylėta“ padėtyje teorija įsipaišys į objektyviai atvirų būties galimybių matricą, kas naudojantis teorija bus nuolatos patvirtinama principo „praktika – tiesos kriterijus“.

Vienok, galimi atvejai, kuomet nutylėjimų, objektyviai (dėl saiko (mato) objektyvumo) lydinčių deklaracijas, atskleidimas rodo, kad: 1) informacija, objektyviai esanti pagal nutylėjimą, nesuderinama su informacija, esančia pagal deklaracijas, ir 2) veiklos, vykdomos remiantis teorija (ideologija), algoritmikoje nutylėjimai turi aukštesnį prioritetą, nei deklaracijos, dėl ko, naudojant teoriją (ideologiją) praktiniams uždaviniams spręsti, yra realizuojami nutylėjimai, o deklaracijos arba apskritai nerealizuojamos, arba labiau prioritetinių nutylėjimų realizacija didesniu ar mažesniu mastu nuvertina tai kas realizuota remiantis deklaracijomis.

Toks tarpusavio santykių supratimas tarp: 1) gyvenimo kaipo tokio, 2) teorijos (ideologijos), 3) pažinimo ir kūrybos metodologijos (išsireiškiančios asmeninėje pažinimo-kūrybos kultūroje), 4) veiklos, teorijos (ideologijos) pagrindu, kurioje taipogi išsireiškia subjektyvizmas [19], – leidžia duoti vienareikšmiškai suprantamus atsakymus į aukščiau iškeltus klausimus apie psichtrockizmo galimybes prisidengti vienokiomis ar kitokiomis teorijomis ir galimybes išreikšti save jose bei veikloje jų pagrindu.

Visų pirma paaiškės, kad:

Psichtrockizmas, savo politinėje veikloje, gali ne tik prisidengti adekvačiomis gyvenimui teorijomis, tačiau ir pats gali gimdyti teorijas ir atskirus teorinius dėsnius (deklaracijas), adekvačias gyvenimui, ką patvirtina jų atitikimas praktikoje faktams ir realaus gevenimo įvykiams.

Paties L.D. Bronšteino (Trockio) kūrinių palyginimas su realiu gyvenimu rodo, kad daug kas iš jo teorinio palikimo, užfiksuoto tekstuose deklaracijų lygiu, buvo patvirtinta faktų ir gyvenimo įvykių [20]. Tas pats galioja ir pagrindiniam kito psichtrockisto, A. Hitlerio, kūriniui – „Mano kova“ („Mein Kampf“): jeigu tai būtų buvę viso labo išimtinai rafinuoti kliedesiai, neturintys nieko bendro su gyvenimu, tuomet Trečiasis reichas tokiu pavidalu, kokį jis įgavo iki Miuncheno suokalbio (1938 09 30) momento, pagal nutylėjimą davusio startą XX amžiaus antrajam pasauliniam karui, nebūtų buvęs sukurtas dėl neegzistuojančio socialinio palaikymo hitlerizmui.

Tačiau, jeigu kreipsimės į nutylėjimų analizę, tuomet paaiškės, kad informacija pagal nutylėjimą, objektyviai lydinti deklaracijas, politikos, vykdomos remiantis tekstais, algoritmikoje neigia deklaracijas ir turi aukštesnį prioritetą [21].

Tai lietė žinomų psichtrockistų kūrinius. O kas bus tuo atveju, jeigu teorija adekvati gyvenimui deklaracijų lygyje, o nutylėjimų atskleidimas, pagal  aukščiau išdėstytus dialektikos meno principus, veda tik link adekvačios teorijos detalizavimo, tačiau neišaiškina nesuderinamų nutylėjimų ir deklaracijų?

Tokiu atveju psichtrockizmas išsireikš tuo, kad:

• Taip vadinamo „teorijos (ideologijos) vystymosi“ eigoje, pirmajame etape jis į deklaracijas pakišinės nesuderinamus su jomis nutylėjimus. Tai atliekama sinonimiškai perdarant tekstą, atseit turint tikslą supaprastinti geresniam supratimui, arba atvirkščiai – atseit, turint tikslą toliau detalizuoti teorijos teiginius praktinio panaudojimo poreikiui patenkinti. Antrajame etape nutylėjimai, įdiegti sinoniminio teksto perdarymo būdu, psichtrockizmas transformuojasi į deklaracijas. Kažkurį laiką lygiagrečiai egzistuos du deklaracijų rinkiniai, objektyviai nesuderinami vienas su kitu. Kuomet jų nesuderinamumas apsinuogins (arba siekiant to išvengti), trečiajame etape nereikalingos tuo metu ir konstruojamoje politinėje perspektyvoje deklaracijos bus arba išimtos, vienokiu ar kitokiu pretekstu (pavyzdžiui, „prarado aktualumą dėl istorinio proceso vystymosi“), arba bus išstumti iš bendro naudojimo ir nukeliaus į archyvą su grifu „patikimiems specialistams“, to prielaida yra šitų deklaracijų nereikalingumas miniai, aklai tikinčiai vadais-pischtrockistais.

Būtent šitaip praeityje Mozės, o po kurio laiko ir Kristaus, mokymai buvo transformuoti į istoriškai realių sinagogų, Kristaus vardo bažnyčių ir biblinės masonijos tikėjimus [22].

Tokio paties pobūdžio performatavimo metu P.F. Lesgafto (1937 – 1909) pedagoginė sistema buvo suvesta į sportą, kurio priešininku (dėl jo įvairiapusiško pavojaus patiems sportininkams ir visuomenei) buvo patsai Piotras Francevičius, ir neįleista į mokyklinio švietimo pedagoginę praktiką, ką iki šiol lydi didelė žala mokinių kūno ir psichikos sveikatai, ir kaip pasekmė – žala ir suaugusiųjų visuomenei [23].

• Praktinėje veikloje, vykdomoje remiantis pakankamai gera (nutylėjimų ir deklaracijų suderinamumo aspektu) teorija (ideologija), žodžiai, psichtrockistų sakomi publikoje, skirsis nuo jų darbų – tiek atliekamų slapta, tiek ir viešai – dėl derinamų prie teorijos jai nebūdingų nutylėjimų ir sinoniminio deklaracijų perdarymo, įvedant „paaiškinimus“, atseit „strategija – tai viena, o taktika – tai kita“, „tikslą pateisina priemonės – tai apskritai, o politinėje konkretybėje – tikslas pateisina priemones“ ir panašiai.

Tačiau psichtrockizmas teikia pirmenybę reikšti save teorijose (ideologijose), kuriose nutylėjimai iš anksto yra tokie, kokių jam reikia siekiant savo užsibrėžtų politinių tikslų ir automatiškai turi aukštesnį prioritetą, negu nesuderinamos su nutylėjimais deklaracijos, kurios būtinos tik masių (minios) įtraukimui į politinį procesą, inicijuotą arba „pabalnotą“ psichtrockizmo. Atitinkamai šiam kriterijui, „mraksizmas“ – iš anksto psichtrockistinis mokymas, ką mes parodėme dar 1998 metais darbe „Liūdnas Atlantidos palikimas. Trockizmas – tai „vakar“, tačiau niekaip ne „rytoj“ [24]„.

Ir būtent ši aplinkybė leidžia išvysti L.D. Bronšteino (Trockio) ir J.V. Džiugašvilio (Stalino), trockizmo ir bolševizmo konflikte tai, apie ką nutyli mūsų dienų psichtrockistai, pradedant iškiliu „destalinizatoriumi“ N.K. Svanidze ir baigiant smulkiais publicistais.

J.V. Stalinas visą savo gyvenimą „kūrybingai vystydamas“ „mraksizmą“ kaip teoriją, diegė į jį kaip deklaracijas bei nutylėjimus bolševizmo nutylėjimus apie „žmogaus žmogumi“ eksploatacijos išnaikinimą ne tik lozunguose, bet ir gyvenimo praktikoje, tame tarpe ir išnaikinimą nacionalinio bei religinio asmenybių bei visuomenių engimą [25]. Ir praktinę politiką jis vykdė atitinkamai su marksizmo deklaracijomis, slopindamas objektyviai būdingus šiam (marksizmui) nutylėjimus sistemišku ()  „einamojo momento“, perspektyvų ir politinio kurso aiškinimu atitinkančiu su bolševizmo etika ir dorove. Deklaracijų lygmenyje nebuvo prie ko prikibti – marksizmas grynu pavidalu; taip tęsėsi tol, kol savo darbe „Ekonominės socializmo TSRS-oje problemos“ J.V. Stalinas „nedavystė“ marksizmo iki jo susinaikinimo [26]:

„… mūsų prekių gamyba iš esmės skiriasi nuo prekių gamybos kapitalizme“ [27].

Iš tikrųjų taip ir buvo, kadangi mokesčių-dotacijų mechanizmas buvo orientuotas į kainų mažinimą augant gamybai [28], o ekonomika vystėsi socialinio-ekonominio šalies plano rėmuose ir užtikrino paskelbto politinio kurso realizaciją.

Ir po pateiktos frazės J.V. Stalinas tęsia:

„Dar daugiau, aš manau, kad būtina atmesti ir kai kurias kitas sąvokas, paimtas iš Markso „Kapitalo“, … dirbtinai klijuojamas mūsų socialistiniams santykiams. Aš turiu omenyje, tarp kitko, tokias sąvokas kaip „būtinas“ ir „pridėtinis“ darbas, „būtinas“ ir „pridėtinis“ produktas“, „būtinas“ ir „pridėtinis“ laikas. ( … )

Aš manau, kad mūsų ekonomistai privalo pabaigti su tuo neatitikimu tarp senų sąvokų ir nauja padėtimi mūsų socialistinėje šalyje, pakeisdami senas sąvokas naujomis, atitinkančiomis naują padėtį.

Mes galėjome pakęsti šį neatitikimą iki tam tikro laiko momento, tačiau dabar atėjo metas, kai mes privalome, pagaliau, likviduoti šį neatitikimą“ [29].

Visos J.V. Stalino įvardintos sąvokos – susivaidenusios K. Marksui arba jo išgalvotos fikcijos; fikcijos – dėl jų metrologinio nepakankamumo. Pateiktos ištraukos – tai mirties nuosprendis marksistiniam projektui, vykdomas Istorijos. S.E. Kurginiano ir kitų bandymai jį reanimuoti pavadinus „Raudonuoju projektu“ ir J.V. Stalino „istoriniu reabilitavimu“ [30], nesukuriant gyvybingos sociologijos (įskaitant ir ekonominę teoriją) – vienas iš psichtrockizmo veidų mūsų dienomis.

„Mraksizmas“ – iš anksto psichtrockistinis mokymas dėl to, kad jo nutylėjimai nutaikyti į įgyvendinimą nekontroliuojamos valdžios virš minios, vardu tos pačios minios, papirktos marksizmo deklaracijų. Tas pats liečia ir sociologiją esančią Biblijoje, nors joje deklaruojama „elito“ valdžia – atseit nuo Dievo.

Tačiau greta tokio tipo mokymų, žmonijos istorijoje buvo ir yra daugybė sociologinių teorijų (ideologijų), kurios laikosi vienų ar kitų klaidingų nuostatų, arba yra klaidingos apskritai, nors jose ir nematomas tas faktas, kad jos būtų buvę iš anksto tikslingai konstruotos sprendžiant klausimą, kaip įgyvendinti valdžią virš minios, jos pačios vardu arba Dievo vardu, kaip kad tai galima išryškinti „mraksizme“ ir Biblijoje. To pavyzdys – L.N. Gumiliovo etnogenezės ir „pasionarumo“ teorija: etnogenezė istorijoje vyko ne kartą, vienok jos aprašymas pateiktas L.N. Gumiliovo – metrologiškai nepakankamas, o „pasionarumas“ – iš principo savo terpėje nepažinus „daiktas savyje“  [31]. Koks psichtrockizmo požiūris į tokio pobūdžio teorijas?

Istorija rodo, kad psichtrockizmas ir jas „pasikiša“ po savo politinių uždavinių sprendimais. Ir dar tuo pačiu, socialinės-politinės aplinkybės gali susiklostyti taip, kad psichtrockizmas tamapa suinteresuotas tuo, kad tokio pobūdžio teorijų visuomenėje būtų daugėliau. Taip vyksta tuomet, kai kadaise monopoliškai viešpatavusi teorija (ideologija) praranda valdžią visuomenėje, o užkrauti naująjį monopolizmą nepavyksta. Tokiu atveju, manipuliacija nuomonėmis organizuojama pagal principą „daugiau nesąmonių – gerų ir įvairių“: svarbiausia, kad minia neužduotų sau klausimo, kas šioje vieną kitą neigiančių nuomonių įvairovėje yra teisinga, o kas – iš anksto žinoma, kaip netikra, arba praranda teisingo statusą atitinkamose aplinkybėse. Kaleidoskopiškos pasaulėžiūros ir pasaulio supratimo paplitimas visuomenėje, žmonėms neturint dialektinio pažinimo kultūros, sudaro kultūrinę terpę labiausiai palankią psichtrockizmo plitimui ir jo įgyvendinamos valdžios visuomenėje.

Paskutinį kartą mes tai stebėjome TSRS-oje persitvarkymo metais, kuomet M.S. Gorbačiovo – A.N. Jakovlevo klika diegė „nuomonių pliuralizmą“, po ko A.N. Sobčiakas, S.M. Šachrajus ir Ko įtvirtino šią padėtį nūdien galiojančios Rusijos federacijos konstitucijos 13.1 ir 13.2 straipsniuose [32]. Toks pat „nuomonių pliuralizmas“ miniai kultivuojamas ir buržuazinės-liberaliosios demokratijos šalyse. Viešpataujant minioje „nuomonių pliuralizmui“, minia – dėl jos metodologinio neraštingumo (pirmasis apibendrintų valdymo priemonių prioritetas) nepajėgi išaiškinti šiame „pliurpalizme“ tos tendencijos ir jos teorinio-ideologinio pagrindimo, kurią vienintelę palaiko ir vysto vykdoma valstybės ir antvalstybinių jėgų politika.

Tačiau psichtrockizmas – ne vienintelis teoretiškai-ideologiškai visaėdis socialinis reiškinys.

2. „Pidorasingas“ kaip politikos instrumentas

„LGBT“ bendruomenė – taip pat ideologiškai visaėdė: J.V. Stalinas persekiojo jos atstovus už tai kad, jie aktyviai trukdė socializmo statybai TSRS-oje; JAV senatorius Dž.R. Makkartis (J.R. McCarthy, 1908 – 1957) organizavo „LGBT“ bendruomenės atstovų persekiojimą todėl, kad tarp išpažįstančiųjų „kairiuosius“ įsitikinimus 1940-siais „LGBT“ bendruomenės atstovų dalis irgi buvo didesnė, negu apolitiškoje visuomenės dalyje (kaip praneša kai kurie šaltiniai [33], apie 90 % įtartinų, atleistų, įkalintų ir netgi nuteistų mirties bausme – buvo pederastai) [34].

Antra (be ideologinės visavalgystės) kas giminingai sieja psichtrockizmą ir „LGBT“ bendruomenę, tai – hedonizmas, nutaikytas į sibaritizmą, t. y. emocinė priklausomybė nuo malonumo gavimo nedirbant ir tokios rūšies malonumo iškėlimas į aukščiausios gyvenimo prasmės rangą (nepriklausomai nuo to, ar įsisąmonina šį faktą įklimpęs į hedonizmą individas ar ne):

• psichtrockistai – savikliovoje ir savimyloje svaiginasi jų „išminties“ ir vadeiviškų pretenzijų gerbėjų pagyromis (tai grynai intelektualiai – psichologinio pobūdžio hedonizmas [35]);
• „LGBT“ bendruomenės atstovai – svaiginasi jutiminiais gyvuliško ir biologiškai priešgamtinio pobūdžio malonumais (tai – kūniškai-fiziologinio pobūdžio hedonizmas).

To ar kito hedonizmo varianto prielaida (arba juos lydintis faktorius) yra dorovinė orientacija į sibaritizmą ir vengimas dalyvauti kuriamojoje veikloje, kuri minios-„elitarizmo“ sąlygomis kartais sunki (reikalaujanti energijos sąnaudų), nemaloni kaip kūnišku-jutiminiu, taip ir intelektualiu-emociniu aspektais, gali būti grėsminga sveikatai ir pavojinga gyvenimui, todėl kad minios-“elito” kultūrose didžioji dauguma gyventojų nepaisant visos demagogijos apie „žmogaus teisę”, de facto nuvertinta iki vieno iš daugelių ekonominių resursų, kuriam „elito” korporatyvinės etikos normos negalioja [36]. Tokiomis sąlygomis „elitas“ linkęs į hedonizmą ir sibaritizmą, dėl laisvo laiko pertekliaus ir gyvenimo prasmės Dievo sumanymo rėmuose nebuvimo, o kiti „žuvytės iš tvenkinio be pastangų“ mėgėjai, tapę vienų ar kitokių „elito“ sluoksnių „išlaikytiniais“, turi šansus „realizuotis“ kaip „psichtrockistai“ ir „LGBT“ bendruomenės atstovai.

Asmenybės bevališkumas, suformuotas vaikystėje auklėjimo proceso metu, tuo pat metu yra prielaida atsirasti hedonistiniam „gyvenimo“ būdui [37], arba įviliojimas į hedonistinį „gyvenimo“ būdą sukelia asmenybinę degradaciją ir valios praradimą (suaugusiems) ir patvarią, sunkiai įveikiamą ateityje, asmenybės psichikos iškraipymą (vaikams ir paaugliams).

„LGBT“ temai kultūroje, ir ypač, politikoje paskirta daugybė įvairaus pobūdžio darbų: nuo rimtų mokslinių tyrimų publikacijų iki tuščios demagogijos ir šmeižto tų, kurie niekuomet nepriklausė „LGBT“ bendruomenei. Bet dauguma žino ją pagal G.P. Klimovo kūrinius, kurie tapo populiarūs 1990-ais metais tarp politiškai susirūpinusios minios dalies, todėl kad suversti atsakomybę už visas nesantaikas ir bėdas savo gyvenime ir visuomenės gyvenime biologiškai nepilnaverčiams išsigimėliams – tai daug paprasčiau negu prisiimti sau dalį atsakomybės už šalies ir žmonijos likimą, vystyti savo asmenybę, savo valia inicijuoti ir palaikyti visuomenėje tendencijas, kurios atvestų prie to kad, principas „kiekvienoje šeimoje yra išgamų” nustotų daryti lemiamą įtaką politikai ir gyvenimo kokybei, ir civilizaciją pagaliau atrastų savo vietą biosferoje, po ko toliau vystytųsi harmoningai – patvariai be krizių.

G.P. Klimovo pažiūrų analizei paskirtas TSRS VP darbo „Apie rasines doktrinas: nepagrįstos bet tikroviškos“ 4.3 skyrius „Peršviečiama „Klimovščina““. Be to, tema „„LGBT“ bendruomenė globalioje politikoje“ buvo aprašyta TSRS VP darbo „Nacionalinių problemų sprendimas Visuomenės saugumo koncepcijos vagoje“ 5 skyriuje – „„LGBT“ bendruomenė ir internacizmas“ . Todėl šiame straipsnyje mes paliesime tik kuriuos ne kuriuos „LGBT“ bendruomenės ir politinės sferos sąryšių aspektus.

Homoseksualizmas kaip statistiškai ženklus populiacijose reiškinys pasitaiko gyvūnų pasaulyje: o būtent, tarp pingvinų, žirafų, įvairių rūšių beždžionių [38]. Šis faktas – tai savotiški „pradiniai duomenys“, kuriais daugelis šiuolaikinių intelektualų pagrindžia postulatą apie homoseksualizmo normalumą ir žmonių visuomenėje [39]. Kiti remiasi senovės autoritetų nuomone (būtent, Platono, Hipokrato), kurie apskritai matė vyrų homoseksualizme aukščiausią meilės ir žmonių dvasiškumo apraišką, o ne iškrypusią goslybę. Su tokios rūšies nuomonėmis dauguma „tolerastų“ ir „LGBT“-bendruomenės atstovų sutinka su palengvėjimu, kadangi sutikus su jomis, homoseksualizmo problema realybės subjektyviame suvokime nustoja būti problema:

• kaip asmenine, todėl kad jau nebespaudžia homoseksualisto, jo artimųjų ir kitų psichikos;
• taip ir socialine, todėl kad nepakantumas natūraliam reiškiniui ir kova siekiant jį išnaikinti ima atrodyti kaip neginčijama kvailystė ir ėjimas prieš prigimtį.

Daugmaž taip yra argumentuojama „seksualinių mažumų“ valstybinio toleravimo KULTO politika, kuri yra vykdoma Vakarų valstybėse nuo 1920-jų m. pradžios (ypač nuo 1960-jų m. pradžios) ir kaip, neva, neatskiriamas „žmogaus teisių“ komponentas, Vakarų yra brukama visam likusiam pasauliui, tame skaičiuje ir žlugusios TSRS valstybėms. Tačiau yra faktų, kurie neįsipaišo į šį salsvą neapibrėžtos lyties ir seksualinės orientacijos individų visuomenės visuotinės tolerancijos modelį.

Realybėje viskas yra visai ne taip.

• Pagal paskelbimą, vyksta pakenčiamai-atlaidaus nusistatymo propaganda tam faktui, kad kažkas susigundė realizuotis kaip „LGBT“ bendruomenės atstovas, kad pats „LGBT“-istas neturi ryšium su to „kompleksuoti“, bet turi teisę su pasididžiavimu pranešti apie tai viešai [40], ir visi kiti (kas nesusigundė) privalo juo jeigu ne žavėtis, tai elgtis su juo kaip su įprastu visuomenės nariu.
• Bet pagal nutylėjimą, vyksta propaganda, kad kiekvienas ne tik turi teisę tai „išbandyti“ savo gyvenime, bet ir neturi teisės atsisakyti homoseksualų priekabiavimo savo atžvilgiu, todėl kad iš jo pusės tai būtų netolerancijos ir oficialiai peikiamos (tame tarpe jau ir juridiškai baudžiamos, tam tikrose šalyse) „homofobijos“ rodymas.

T. y. realiai vyksta procesas „LGBT“ bendruomenės pakėlimo į hierarchiškai aukščiausios socialinio „elito“ grupuotės rangą, kuriai leistina tas, kas yra peikiama arba neleidžiama biologiškai ir psichiškai sveikiems, lytinės priklausomybės ir seksualinės orientacijos atžvilgiu, žmonėms [41].

O toks paskelbimų ir nutylėjimų išsiskyrimas – psichtrockizmo išraiška.

Bet gali kilti klausimai:

• koks pagrindas yra būtent tokiai, neturinčiai alternatyvos, nutylėjimų traktuotei?
• Kodėl tokia nutylėjimų traktuotė – tai ne šmeižiantis „homofobų“ išsigalvojimas, neturintis realaus pagrindo gyvenime, o pati gyvenimo realybė?

Atsakymas į šiuos klausimus paprastas, jis išplaukia iš žmonių visuomenių istorijos.

*         *         *

„Vienas iš mitų, apie ginčą tarp dviejų dievų-brolių, Horo ir Seto, už teisę paveldėti jų tėvo Ozyrio sostą, pasakoja, kad pertraukos tarp teismo posėdžių metu, gudrusis Setas įkišo savo pasistojusį bybį Horui tarp sėdmenų. Horas surinko Seto sėklą į delną ir nuėjo skųstis savo motinai Izidei: „Pažiūrėk, ką padarė su manimi Setas!“ Įpykusi Izidė nukirto apdergtą Horo ranką ir pakeitė ją nauja, bet kai teismas vėl prasidėjo, Setas pareikalavo atiduoti jam sostą, remdamasis tuo, kad jis paėmė Horą „kaip vyras“ ir devyni dievai-teisėjai spjovė Horui į veidą ir išsprendė bylą prievartautojo Seto naudai: vieną kartą prarastas vyriškas orumas nebeatkuriamas. Tačiau, nepaisant to Setas netapo laimėtoju pilna šio žodžio prasme: Egipto valdymas buvo padalintas tarp dievų – Setas pradėjo viešpatauti viršutiniame Egipte, o Horas – žemutiniame” [42].

Aibė šaltinių praneša, kad Senovės Egipte (ir ne tik jame) paverčiant karo belaisvius vergais buvo naudojamas homoseksualinis smurtas jų atžvilgiu [43]. Homoseksualaus smurto vykdymas, vergvaldžių nuomone, turėjo prasmę, kadangi sulaužydavo vergo psichiką ir jo valią (jeigu jį buvo): vergas ir belaisvis (bevalis) – sinonimai. To pasekoje bevalis-vergas, su sužalota ir iškraipyta psichika užimdavo natūralią sau vietą pačioje socialinės piramidės apačioje. Netgi jeigu jį ir išlaisvintų, tai jis būdamas sužalotos psichikos nesugebėtų tapti pilnaverčiu laisvų žmonių visuomenės nariu.

Tam yra tiesioginė analogija ir gyvūnų pasaulyje. Beždžionių bendrijoje alfa-patinas lytiškai santykiauja su visomis patelėmis, su kuriomis užsinori; kiti patinai – lytiškai santykiauja su savo haremo patelėmis; paskutinis hierarchijoje – omega-patinas – homoseksualiai žaginamas kitų stipresnių patinų, o patelės jam neprieinamos. Toks pat yra ir „pažemintųjų“ statusas kriminaliniame pasaulyje praktiškai visame pasaulyje [44].

*                   *
*

Kitaip sakant, visas pastarųjų dešimtmečių globalinis kultas, reikalaujantis iš visuomenės „LGBT“ bendruomenės „toleravimo“, perspektyvoje turi tikslą suformuoti psichologiškai palūžusią bevalę paklusnią vergų-belaisvių visuomenę.

Antrasis aspektas yra tai, kad žmogus, savo orumo pilnatvėje – tai neatmainomai žmoniško psichikos sandaros tipo atstovas [45], o ne instinktams pavaldus gyvulys, tegu ir išdresuotas šiokios tokios civilizacijos. Tačiau:

• jeigu jis nepasiekė neatmainomai žmoniško psichikos sandaros tipo, tuomet jis yra pavaldus tiems patiems būties dėsniams, kuriems yra pavaldžios visos kitos mūsų planetos biosferos biologinės rūšys (beždžionių bandos-gaujos tipo elgsena, įpročiai ir socialinė hierarchija; teršia ten, kur prabėga; perteklinis, atsižvelgiant į ekologinės nišos talpumą, gimstamumas, su vėlesniu tam tikros populiacijos dalies sunaikinimu dėl vidinės rūšies konkurencijos ir ligų; elgsenos motyvacija stimulais, būdingais gyvūnų pasaulyje: „arba malonumai – arba skausmas, baimė, nemalonumai”, o ne gyvenimo prasme, išeinančia už fiziologinių ir buitinių poreikių patenkinimo ribų).
• jeigu kultūra tokia, kai visi pasiekia neatmainomai žmonišką psichikos sandaros tipą iki jaunystės pradžios, tuomet visuomenė pereina prie gyvenimo paremto kitais būties dėsniais (savirealizavęsis žmogus – emociškai pilnavertis ir jo nuotaika nepriklauso nuo išorinių aplinkybių, todėl hedonistinis „gyvenimo” būdas jam nėra priimtinas ir individas jam nėra pavaldus; tuo pačiu, sueitis negali būti noro „maloniai praleisti laisvą laiką” pasekmė, kadangi ji tampa šventu naujo Žmogaus – Dievo vietininko Žemėje pradėjimo aktu Meilėje, kas reikalauja iš būsimųjų tėvų kūniško ir dvasinio pasiruošimo kiekvienam pradėjimo aktui.

Atitinkamai šioms aplinkybėms, homoseksualizmas kaip reiškinys yra „būdingas tik gyvūnų pasaulyje” ir daugiau ar mažiau jame paplitęs, o istoriškai susiklosčiusiose žmonių visuomenių kultūrose tai – savotiškas beždžioniškos-pusžmogiškos globalios civilizacijos būklės konservantas.

Todėl:

„LGBT“-bendruomenės kėlimo į aukščiausio lygio socialinio „elito“ rangą politika, po visuomenės toleravimo kultu „LGBT“-istų atžvilgių pretekstu – viena iš fašizmo rūšių.

Atsižvelgiant į tai dar kartą pabrėžiame:

Biblinio žmonių pavergimo projekto šeimininkų ir vadeivų pirmaeilės svarbos tikslas yra ne vienvaldis pasaulinis viešpatavimas (ką daugmaž pajėgia suvokti pilka sąmonė), o kas kita (to kol kas didžioji dauguma nepajėgi suvokti be papildomų išaiškinimų [46]) – neleisti žmogui tapti Žmogumi – žmoniškos psichikos sandaros tipo atstovu – Dievo vietininku Žemėje.

Kitaip sakant, biblinio globalizacijos projekto šeimininkų ir vadeivų tikslas – kultūros išlaikymas tokiame lygyje, kuris garantuotai užtikrintų žmoniškos psichikos sandaros tipo nepasiekiamumą per visą žmogaus gyvenimą; o kultūros griūtis, dėl kurios prarandamas priėjimas prie protėvių pasiekimų – tai vienas iš „beždžionių planetos“ pertvarkymo į Žmonių Žemę profilaktikos būdų, bet jokių būdu ne regioninio ar globalaus mąsto tragedija. Vienvaldis pasaulinis viešpatavimas, jo realizavimas – tik priemonė, pasiekti aukščiau įvardintam tikslui.

Kaip ne kartą minėjome savo darbuose, viena iš globalių problemų, su kuria susidūrė biblinio žmonijos pavergimo projekto šeimininkai ir vadeivos yra tai, kad vienvaldžio pasaulinio viešpatavimo nepavyko pasiekti per tą istorinį periodą, kai per beveik nekintamą technologijų atžvilgiu pasaulį praeidavo daugybė žmonių kartų: kai, kažką išmokus, tų žinių ir įgūdžių pakakdavo visam gyvenimui, atjungus intelektą, nesinaudojant juo ir apie nieką negalvojant. Tuo tarpu kapitalizmas buržuazinio liberalizmo ideologijos pagrindu, kuris nors ir tapo globalizacijos XVII – XIX amžiais katalizatoriumi, pats pasidarė problema, pagimdydamas nesustabdomas vartojimo dėl vartojimo lenktynes ir globalią biosferos-ekologijos krizę. Užbaigti globalizaciją per kapitalizmo ir buržuazinio liberalizmo likvidavimą marksistinio projekto ir pasaulinės „socialistinės” revoliucijos pagalba taip pat nepavyko dėl to, ką padarė J.V. Stalinas. Užtat ir išliko problema kaip likviduoti kapitalizmą buržuazinio liberalizmo ideologijos pagrindu.

Šiandien daugelis aplinkybių rodo į tai, kad biblinio globalizacijos projekto šeimininkai ir vadeivos sprendžia ją bandydami privesti liberalizmą iki absurdo. Praradęs pradinę šiokią tokią moralę („protestantiškąją etiką“) ir pavirtęs į visišką teisinį nihilizmą, šiandieninis buržuazinis liberalizmas pasmerkia susinaikinimui jam ištikimas visuomenes, veikiamas biologinių ir sociokultūrinių būties dėsnių, kuriuos tos visuomenės ir jų valdantysis „elitas“ ignoruoja arba net nenutuokia apie jų egzistavimą. Tuo tarpu objektyvūs dėsniai – biologiniai ir sociokultūriniai, – kuriuos ignoruoja visuomenės ir jų valdantysis „elitas”, arba net nenutuokia apie jų egzistavimą, panaudojami ANONIMIŠKAI kaip ginklas prieš juos vykdomame kare.

Pagal šį projektą Europos čiabuviai, o taip pat ir istoriškai susiformavusios Šiaurės Amerikos ir Australijos tautos, turi degraduoti ir užleisti vietą atėjūnams, kurių kultūrai būdingas neigiamas požiūris į euro-amerikietiško tipo kapitalizmą. Tai turėtų išspręsti buržuazinio liberalizmo sukuriamas problemas, ir sudaryti biblinio projekto šeimininkams ir vadeivoms prielaidas realizuoti vergovinę globalizaciją [47]. „Hedonistinio pidorasingo“ įdiegimo politika – vienas iš vietovės išvalymo įrankių.

Tačiau be to dar yra ir „politinis pidorasingas“. Jo esmė pasižymi tuo, kad „politinis ir verslo-elitas“ valstybėje pakeičiamas pederastais, turinčiais politines ir verslo-ambicijas, kurių patenkinimas jų vertybių sistemoje yra svarbesnis, negu šiaip pidorasingas dėl malonumo: pidorasingas kaip juslinis malonumas (lygiai taip pat kaip ir alus) – skirtas beveidei miniai. Be to, pidorasingas tampa priemone, leidžiandžia patenkinti politines ir verslo-ambicijas, kadangi tai yra savotiškas slaptažodis, leidžiantis pakilti į tam tikrus minios-„elito“ sistemos socialinės hierarchijos lygius.

Gali kilti klausimas: O kodėl gi šiandieniniame istorijos etape pasidarė reikalingos būtent tokios „žaidimo taisyklės“ – taisyklės aukščiausiam „politiniam ir verslo elitui“ formuoti?

Daugelis politinių analitikų pripažįsta, kad pastaraisiais dešimtmečiais visuomenės tampa vis mažiau valdomos [48]. Tačiau mažai kas iš analitikų interpretuoja globalius procesus būtent kaip valdymo procesus, bet jeigu mažėja sistemą formuojančių komponentų valdomumo charakteristikos [49], tai taip pat sumažėja ir sistemos kaip visumos valdymo charakteristikos. Tačiau valdomumas – tai ne tik valdomo objekto charakteristikos, bet ir objektą valdančios sistemos charakteristikos.

Praeityje valdymas antvalstybiniame lygyje iš esmės buvo vykdomas manipuliuojant ideologijomis ir lyderiais. Biblinė masonija ir kitos slaptos organizacijos kitose kultūrose veikė tuose pačiuose rėmuose. Viena iš manipuliavimo priemonių buvo vyro instinktyviai sąlygoto psichologinio pavaldumo moteriai eksploatavimas (politikai po žmonos padu: Nikolajus II, B. Musolinis, M.S. Gorbačiovas). Aukštesnėse valdymo sistemos lygiuose šis instinktyviai sąlygotas vyro pavaldumas moteriai tapdavo problema, nes tuose lygiuose buvo reikalinga nepriklausoma nuo „bobiškų kaprizų“ užkulisinių politikų veikla [50]. Ši problema, esant nežmoniškiems psichikos sandaros tipams, galėjo būti sprendžiama tik dviem būdais: masturbacija (onanizmu) ir biseksualizmu, pirmiausia vyrų biseksualizmu, kadangi moterų politikių daug mažiau dėl biologinio ir sociokultūrinio pobūdžio [51]. Tačiau masturbacija (onanizmas) – mažiau pageidautinas, kadangi neskatina korporatyvumo, o biseksualizmas – pagimdo tam tikrą korporatyvumą.

Šiuolaikinis politinis pidorasingas – rodiklis, parodantys kad biblinio projekto šeimininkai ir vadeivos kuria naują globalinio valdymo sistemą. Šioje sistemoje aukščiausią lygį turi užimti biseksualai, kuriems nesvarbu, ką ir kaip vartoti lytinio akto aspektu (kuris tampą rituališkai privalomo pobūdžio, būdamas egregorinės magijos elementu), o žemesniame lygyje turi veikti šiaip pederastai. Likusi visuomenė, nesigilinanti į tai, kaip realizuojama pilna valdymo funkcija globalinėje civilizacijoje ir kiekviename iš kultūriškai skirtingų visuomenių ir valstybių, privalo būti tolerantiška biseksualizmui ir homoseksualizmui bei nuolatos papildyti pederastų ir biseksualų gretas, iš kurių toliau pasipildo aukščiausio „politinio ir verslo-elito“ gretos.

Tokia valdytojų kadrų korpuso formavimo sistema, perėjimo prie jos projekto iniciatorių įsivaizdavimu, turėtų pagerinti globalios civilizacijos valdomumą užtikrinus:

• valdytojų korporacijos pavaldumą jos šeimininkams, dėl anksčiau susiklosčiusios struktūros ir psichikos algoritmikos perlaužymą homoseksualinės iniciacijos būdu;
• jos vieningumą globaliu mastu: visų pirma – jusliniu-fiziologiniu bei psichologiniu homoseksualizmo ir biseksualizmo pagrindu, modifikuojančiu įtrauktų individų psichiką ir pagimdančiu atitinkamus egregorius.

Tuo pagrindu turi susiformuoti egregorinis antstatas iš psichtrockizmo skirtinguose jo ideologiniuose pavidaluose.

Visuomenių psichologinio spaudimo intensyvumo valdymas šia tema „būti pederastu / lesbiete – tai jėga“ – leidžia reguliuoti visuomenėje normalių lyties atžvilgiu žmonių ir „LGBT“-istų santykį, bei netiesiogiai – reguliuoti gimstamumą, tuo pačiu išlaikant žmoniją nežmoniškuose psichikos sandaros tipuose, tam kad neleisti jai tapti Žmonija.

Bet problemos buvimą visuomenė jaučia [52], o mes savo ruožtu tik paaiškiname iš kur ir kokiems tikslams šis politinis pidorasingas taip staiga išlindo. Būtent dėl to politinis pidorasingas, kokteilyje su psichtrockizmu, skirtinguose ideologiniuose pavidaluose, susilauks fiasko lygiai taip pat, kaip praeityje fiasko sulaukė biblinis projektas savo pseudoreliginėje versijoje ir marksistinis projektas. Reikalas tas, jog naujas globalizacijos etapas skiriasi nuo prieš tai buvusio tuo, kad jame globalizatorių tikslai nebėra slepiami, t. y. tie tikslai yra sąmoningi, o be to egzistuoja ir yra plėtojami alternatyvūs globalizacijos projektai [53]. Liko nedaug – pertvarkyti „beždžionių planetą“ į Žmonių Žemę.

TSRS Vidinis Prediktorius
2013 m. kovo 15 – balandžio 21 d.
Patikslinimai 2013.04.27

Kolektyvinis vertimas į lietuvių kalbą 2013 liepa – rugsėjis
Originalas http://dotu.ru/2013/04/22/threat-to-human-life/

Atsisiųsti šį failą: Psichtrockizmas_ir_pidorasingas_v0.1