Mėnesio archyvas: spalio 2013

Atsitiktiniai sutapimai? – arba ne atsitiktiniai…

Atsisiųsti .doc formatu

ANALITINIAI UŽRAŠAI

Atsitiktiniai sutapimai? – arba ne atsitiktiniai…

 

Pirmiausia, faktai.

1.

Prieš 22 metus, 1991 metų birželio 24-ąją, Joano masonijos dieną Leningrado laikraštyje „Piko valanda“ Nr. 25 (70) («Час пик») paskutiniajame puslapyje buvo atspausdinta penkių paveiksliukų serija, bendru pavadinimu – „Istorinis piknikas“.

Iš paveiksliukų matyti, kad juose galimai pateikimas kažkieno pranešimas kažkam apie įvykius, kurie vyks Maskvoje ir truks penkias dienas. Praėjus 2 mėnesiams visas pasaulis stebėjo karikatūrinį liberalistinį pučą Maskvoje, kuris vyko 4 dienas – nuo 19-os iki 20-os 1991 metų rugpjūčio dienos, tačiau, kaip vėliau tapo žinoma,  realiai pučas vyko 5 dienas – nuo rugpjūčio 18-os iki 22-os. Ir nors iš liberalų pusės aukų buvo nedaug (viso labo trys – ir visiems po mirties buvo suteikti Rusijos Didvyrio vardai), nepaisant to, šių įvykių pasekmės yra jaučiamos ir po dviejų dešimtmečių – Rusijoje ir visame pasaulyje. Praėjus keturiems mėnesiams po šio karikatūrinio liberalistinio pučo žlugo antroji pasaulio valstybė – Tarybų Sąjunga.
Skaitykite toliau

Konceptualūs savaitės rezultatai Nr.1 / Концептуальные итоги недели (№1)

Kas stumia socializmą Šveicarijoje ir JAV?
Kuo Ukraina nustebino Europarlamentą?
Kaip Rusija užsiokino „Grynpisą“ narkomanijoje?
Kuo Aeroflotas žada užkariauti pasaulį?
Ir kodėl Putinas – ne paprastas samdomas valdininkas?

Šaltinis Konzeptualrf.ru

Psichtrockizmas ir pidorasingas – pavojus žmonijos egzistavimui

Atsisiųsti: Psichtrockizmas_ir_pidorasingas_v0.1

Analitiniai užrašai

Psichtrockizmas ir pidorasingas –
pavojus žmonijos egzistavimui

Skaitytojo dėmesiui siūlomi užrašai papildo TSRS Vidinio Prediktoriaus darbus, su kuriais naudinga susipažinti prieš pradedant skaityti: „Liūdnas Atlantidos palikimas. Trockizmas – tai „vakar“, tačiau niekaip ne „rytoj““ (1998 – 1999 m.); „Globalizacija: naujo etapo pradžia“ (iš „Dabartinio momento“ serijos, Nr. 2 (109), 2013 m.); „Nacionalinių tarpusavio santykių problemų sprendimas Visuomenės saugumo koncepcijos rėmuose“ (2012 m., 5 skyrius. „LGBT bendruomenė ir internacizmas“) [1].

1. Psichtrockizmas – „mentaliteto“ specifika

Psichtrockizmas tai – beatodairiškai įžūli savikliova, pretenduojanti realizuoti save politikoje, neįgijus nei būtinų žinių, nei įgūdžių. „Aš – vienintelis ir be jokios alternatyvos išmintingas, ir todėl mano gyvenimo misija – politiškai vesti paskui save budulius, t. y. suteikti jiems gyvenimo prasmę ir valdyti jį jo paties vardu [2] – toks pradinis dorovinis-etinis psichtrockizmo principas demonstruoja bendro satanizmo principo „Aš geresnis, negu jie, ir todėl Aš turiu teisę, o jie privalo…“ [3] porūšį ir konkrečią išraišką.

Šis principas – bendras visoms minios-„elito“ kultūroms. Tačiau kiekviena iš minios-„elito“ kultūrų, kokiomis yra visos be išimties istoriškai susiklosčiusios ir konfesionaliai sąlygotos šiuolaikinės kultūros, yra savita tuo, kaip joje palaikoma ir iš kartos į kartą atgaminamas  minios-„elitarizmas“. Šitas savitumas išsireiškia per atitinkamos kultūriškai savitos visuomenės arba socialinės grupės mentalitetą, o taip pat – sociologinį mokslą ir jo gimdomas teorijas (ideologijas).

Dalis visuomenės ideologijas priima taip, tarsi jos būtų koncentruota išminties išraiška, t. y. objektyvi tiesa, nepriklausanti nuo žmonių subjektyvizmo [4]. Ir jei ideologijos visuomenėje randa pasekėjų, tai neišvengiama, kad kurio nors iš psichtrockistų „Aš – vienintelis ir be alternatyvos išmintingas, ir todėl mano gyvenimo misija – politiškai vesti paskui save budulius, t. y. suteikti jiems gyvenimo prasmę ir juos valdyti“ savivertė bei, kokia bebūtų, jo intelektualinė galia – susiranda tą ar kitą ideologiją ir panaudoja ją kaip kiautą savo saviraiškai politikoje bei ją lydinčiame politikavime.

Dėl to, kad, visų pirma, ideologijos (teorijos) skirtingos ir ne visame suderinamos tiek viena su kita, tiek ir su objektyvia Tiesa-Teisybe, o visų antra, principas, kurio veikiamas individas tampa psichtrockistu, numato kad išmintis yra vienintelė (tai būtent tik jo paties „išmintis“), psichtrockizmas, kaip socialinis reiškinys visuomet yra vidujai konfliktiškas. Be to, konfliktas jo viduje vyksta dviejuose lygmenyse:

  • 1) tarpusavyje nesuderinamų ideologijų (teorijų) – kultūrinių psichtrockizmo kiautų lygmenyje – tai būdinga globalaus lygio procesams ir pasaulėžiūros atžvilgiu nevienalytėse kultūriškai savitose visuomenėse;
  • 2) asmeninių konfliktų lygmenyje, tokia tema „kuris iš psichtrockistų (prisidengiančių ta pačia viena arba skirtingomis ideologijomis) turi geriausias vadeivos savybes ir todėl yra pats išmintingiausias [5].“
  • Prie šių dviejų vidinio psichtrockizmo konfliktiškumo lygių galima pridėti dar vieną: trečią – nuosavą daugiau ar mažiau išreikštą šizofreniją psichtrockisto psichikoje, darančią jo asmeninės psichikos algoritmiką vidujai konfliktiška.
    Vienok asmeninė šizofrenija psichtrockizme yra galima tik kai kuriose ganėtinai apribotuose rėmuose, kadangi išėjęs už jų individas nebegali būti ne tik vadu, bet tampa neįgalus palaikyti jokios, kokia ji bebūtų, socialinių ryšių sistemos, aprūpinančios jo gyvenimą, ir todėl jam pasidaro reikalinga artimųjų arba psichiatrų globa[6]. Nepaisant to, tam tikras asmenybės psichikos „šizoidiškumas“ gali būti prielaida tam, kad individas taptų pilnaverčiu psichtrockistu (tai bus paaiškinta žemiau).

Skaitykite toliau