Lenkų „elitą“ likvidavo CŽV

Atsisiųsti .doc formatu

„Viena kalba vienoda nuo Kijevo lig Krokuvos“
Iš lenkų dainos
„Tu valdai, bet ir tave valdo“
Plutarchas

Lenkų „elitą“ likvidavo CŽV

Tokią sensacingą naujieną balandžio 12-ąją paskelbė keletas interneto resursų.

Be viso kito internetinė žiniasklaida rašė:

„Rusijos specialiosios tarnybos išsiaiškino, kaip iš tikrųjų buvo nužudytas Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis. 2010 balandžio 10-ąją prie Smolensko lėktuvo Tu-154M katastrofa įvyko dėl piktavališko amerikiečių gamybos palydovinės navigacijos sistemos, įmontuotos avialaineryje, perorientavimo. GPS‘as pateikė klaidingas geografines koordinates ir tikrovės neatitinkančius duomenis apie atstumą iki nusileidimo vietos. Dėl ko pilotas, esant blogoms oro sąlygoms, nespėjo sureaguoti ir ištraukti lėktuvo iš pikiravimo.

Praktiškai, lėktuvą su Lenkijos delegacija numušė CŽV palydovas.

Apžiūrint avarijos vietą specialistus labiausiai nustebino tai, kad pilotas nusuko lėktuvą nuo glisadės linijos. Laineris, nelauktai ekipažui, atsidūrė už 500 metrų nuo pakilimo-nusileidimo tako ir vos 5-ių metrų aukštyje virš žemės lygio, vietoje 60-ies! Ekspertų nuomone, amerikiečiai lokaliai pakeitė „žemės lygį“ prezidentinio lėktubo GPS sistemoje.

Be JAV specialiųjų tarnybų niekas daugiau neturi galimybės lokaliai keisti GPS koordinačių  tinklo.

Tokia galimybė jiems yra numatyta karo veiksmų atveju. Pavyzdžiui, 2008-aisiais Pietų Osetijoje atremiant Gruzijos puolimą, Rusijos artileristai susidūrė su koordinačių perstūmimo problema civiliniame GPS‘o signale. Amerikiečiai šioje zonoje koordinačių lauką paslinko 300 metrų, sąmoningai iškraipydami civilinį duomenų perdavimo kanalą. Dėl ko Rusijos armijos ugnies koreguotojai negalėjo pasinaudoti civiliniais GPS įrenginiais. Įtarimai pasitvirtino, apžiūrėjus užgrobtus gruzinų karinio štabo „hamerius“, kuriuose buvo kietieji diskai su programine įranga skirta valdyti GPS rodmenis.

Kačinskis buvo ištikimas Baltųjų rūmų šalininkas visame tame, kas lietė karinį bendradarbiavimą prieš Rusiją. Tačiau tuo pat metu jis 18 kartų uždėjo prezidentinį veto ant Lenkijos seimo ir vyriausybės įstatymų, kuriais buvo norima liberalizuoti Lenkijos ekonomiką.

Aršus nacionalistas Kačinskis blokavo užsienio kapitalą, neleisdamas jam supirkti Lenkijos įmones ir bankus, o lenkiškam verslui trukdė išvežti kapitalą iš šalies. Jo ekonominio konflikto su Vašingtonu viršūne tapo veto uždėtas ant liberalų parengtos pensijų sistemos reformos. Pagal ją šimtai milijonų dolerių turėjo būti išleisti JAV valstybinių obligacijų pirkimui, tačiau vietoj to, atiteko lenkų senukams.

Klasikinė anglo-saksoniška neklusniųjų šalių lyderių baudimo priemonė – tai laikinas tų šalių ekonomikos „nuleidimas“. Tačiau argi galima žlugdyti  „pagrindinės sanitarinio kordono šalies“ ekonomiką? Kačinskis gi buvo atkaklus Lenkijos suverenios ekonomikos šalininkas. Dėl to ir palydėjo savo galvą.

Katastrofoje prie Smolensko jankiai planavo vienu šūviu pribaigti du zuikius: pašalinti sau iš kelio kietakaktį Lechą ir įkalti dar vieną pleištą į Rusijos-Lenkijos santykius.

Maža to, 2012 rugpjūtį amerikiečių specialiosios tarnybos nužudė Lenkijos vicepremjerą Andžejų Leperį (Andrzej Lepper). Velionis vadovavo partijai „Savigyna“ – vienintelei prorusiškai partijai Lenkijos parlamente. Taip pat kaip ir Kačinskis, jis darė viską, kad apginti ekonominę Lenkijos nepriklausomybę. Leperis buvo ištikimas Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos šalininkas.“

Šaltinis TopWar.ru


B. Obama būdamas Krokuvoje atsisakė aplankyti L. Kačynskio kapą.
Visiškai suprantama kodėl.

Papildomai norime atkreipti skaitytojų dėmesį į lenkų laikraščio „Uważam Rze“ straipsnį „Ko imtis, kad Kinija netaptų stipriausia pasaulio valstybe?(žr. originalą lenkiškai). Straipsnyje kalbama apie tai, kad:

„Zbignevas Bžezinskis (Zbigniew Brzeziński), buvęs JAV prezidento Karterio patarėjas, išleido naują knygą, pavadintą „Strateginis žvilgsnis: Amerika ir globali krizė“. Joje autorius masto apie tai, kokias pasekmes pasauliniam jėgų pasiskirstymui turės JAV nusilpimas. Jo nuomone, globaliojoje politikoje „svorio centras keliasi iš Vakarų į Rytus“, todėl dera susimastyti „ar Kinija sugebės iki 2025-ųjų metų išstumti amerikiečius iš centrinės pozicijos tarptautiniuose santykiuose“.

Žvelgdamas į praeitį, Bžezinskis rašo, kad dabartinė vienapoliarinė sankloda (JAV kaip vienintelė supervalstybė) – tai unikali situacija, kadangi anksčiau lemiantis balsas pasaulinėje politikoje visuomet priklausė keliems vienodai stipriems žaidėjams. Bžezinskis nesuka sau galvos ar pasaulis vėl sugrįš prie daugiapoliarinės sanklodos, o stengiasi atsakyti į klausimą, ko imtis, kad Jungtinės Amerikos Valstijos neprarastų savo pranašumo,  ir apie tai, kokia atsvara reikalinga Kinijos galiai, kad šioji neužimtų Amerikos vietos. Juk tokiu atveju pasaulis vėl taptų vienapoliariniu, tik lemianti jėga jame būtų Pekinas. Bžezinskis norėtų užkirsti kelią tokiai įvykių eigai ir tam, jo nuomone, JAV „turi sukurti platesnę ir gyvybiškesnę Vakarų sferą“, atsisakydamos savo dominuojančios pozicijos. Naujoji amerikietiška politika turi būti vykdoma drauge su tradiciniais europietiškais sąjungininkais“, kuriems reikia suartėti su Rusija bei Turkija. Tai leistų amerikiečiams suformuoti tokį geopolitinį potencialą, kuris galėtų tapti atsaku kinų iššūkiui.“

Toliau straipsnio autorius pareiškia, kad taikos Eurazijoje garantu turi tapti Lenkijos respublika, kadangi būtent ji istoriškai yra riba tarp Vakarų ir Rusijos. Įdomus tolesnis straipsnio autoriaus pasažas:

„Rusų politikai nenori suprasti, kad jeigu Maskva iš tiesų nori užsitikrinti savo saugumą, tai tuomet prie Vyslos turi klestėti stipri lenkų valstybė, kuri neleistų pasikartoti XX amžiaus pirmos pusės konfliktams. Deja, Rusijoje toliau kultivuojamas lenkiškos grėsmės mitas. Iš po amžių dulkių buvo ištraukti netgi 400 metų senumo įvykiai, o lapkričio 4-oji paskelbta Liaudies vienybės švente, parūpinant jai melagingą pasakojimą apie tai, kad 1612 metais nacionalinio pakilimo dėka rusai iš šalies išvarė lenkų okupantus. Iš tikrųjų gi lenkų karaliūną Vladislavą į sostą pakvietė rusų bojarinai. Kaip rašo istorikas Levas Šilnikas, „Vladislavo karūnavimas rusų caru žadėjo Rusijai puikią perspektyvą (…) Vladislavas tampa rusų caru, o po kurio laiko paveldėjimo teise – dar ir Žečpospolitos karaliumi. Slavianofilų svajonė būtų išsipildžiusi jau XVII amžiuje, prakeiktas lenkų klausimas sunaikintas įsčiose. Milžiniška imperija, plytinti nuo Juodosios iki Baltijos jūros ir nuo Karpatų bei Vyslos iki Tolimųjų Rytų, egzistuoja ne ant geopolitikų popierių, o realybėje, priversdama skaitytis su ja stipriausias Vakarų Europos monarchijas“. Tokiame kontekste, rusai, prisimindami lenkų išvarymą iš Kremliaus, mini, greičiau jau, savo pralaimėjimą, negu pergalę.“

Iš straipsnio teksto akivaizdu, kad jis yra Lenkijoje egzistuojančių nusiteikimų Rusijos atžvilgiu išraiška. Išraiška valdančiojo lenkų „elito“ svajonės naujose istorinėse dekoracijose atkurti senąją Žečpospolitą. Kitaip tariant, padaryti šiandieninę Lenkiją rimtu geopolitiniu „žaidėju“ Europoje. Bet kas tai tokio, jeigu ne lenkiškasis ŠOVINIZMAS? Būtent į tai nurodo cituojamo straipsnio pabaiga:

„Aukščiau pateiktieji scenarijai rodo, kokie pražūtingi Europai buvo Lenkijos padalinimai, tai yra – valstybės, kuri galėjo sustabdyti pasaulinius karus, likvidacija. Stipri Lenkijos respublika Europos centre reikalinga ir dabar: ir ne tik mums, o lygiai taip pat ir vokiečiams bei rusams,  jeigu jie nenori daugiau kariauti. Istorinė Dviejų tautų respublikos (oficialus konfederatyvios Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės valstybės pavadinimas, – vert. past.) patirtis rodo, kad lenkai geba prie to prisidėti savo indėliu.

Paskutiniuoju metu tarptautinės teisės analitikų ir ekspertų terpėje vis dažniau skamba nuomonė, kad Europa vėl gali tapti konfliktinių susidūrimų tarp priešingų interesų vieta. Įsivaizduojama, kad palankiam santykių tarp tautų formavimuisi būtų svarbu (taip pat ir tokių nuogastavimų kontekste), kad Centrinė Europa taptų stipria grandimi, užtikrinančia europietiškos sistemos stabilumą. Ir todėl į politinį pasaulio žemėlapį turi sugrįžti Lenkijos respublika, kaip lenkų, baltarusių ir ukrainiečių sąjunga.“

Kyla klausimai:

  • Ar globalusis prediktorius (GP – globaliojo valdymo subjektas) leis atsirasti naujam „žaidėjui“ – regionalinio valdymo subjektui?
  • Kokiu būdu lenkų „elitas“ galvoja atkurti Žečpospolitą?
  • Kokias šalis ir teritorijas tam reikia įtraukti į Lenkijos sudėtį?
  • Remiantis kokia idėja planuojamas teritorijų apjungimas?

Remiantis Bendraja valdymo teorija (ДОТУ), galima konstatuoti:

Lenkų „elitas“ nesupranta globaliosios politikos metodų ir įgyvendinimo būdų, todėl Lenkijos apjungimo variantas „Žečpospolitos“ ribose dabartinėmis sąlygomis neturi perspektyvų. O svarbiausia, sustiprintas šio proceso stimuliavimas iš „elito“ pusės (tame tarpe ir žiniasklaidoje), brangiai jai kainuoja. Ką būtent ir patvirtina naujai atskleistos detalės apie lenkų valdančiosios viršūnėlės su L. Kačinskiu priešakyje žūtį miškuose prie Smolensko.


NKVD karininkai sodina medelius asmeniniu Stalino įsakymu (Smolenskas, 1947 m.)

Paruošė KPE Informacinis analitinis centras
Vertė Laurynas Ragelskis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *